Policijos mokslų sisteminimo metodologinės prielaidos

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos policijos teisės ir veiklos sisteminės metodologinės prielaidos siekiant aptarti policijos, kaip atskiros mokslo šakos, raidos galimybes ir perspektyvas. Policijos teisė ir veikla pasižymi tuo, kad yra linkusi išsiskirti iš kitų teisės mokslo šakų ir integruoti ne tik teisės mokslo, bet ir filosofijos, sociologijos, psichologijos, teisėtyros ir kitų mokslų koncepcijas ir paradigmas, tapti savarankiška mokslo šaka, kurti savarankišką policijos mokslo teoriją. Konstatuojama, kad dabartiniai policijos veiklos tyrimai, organizuojami kitų mokslų atstovų, yra vietinio ir epizodinio pobūdžio ir neatspindi šios daugialypės ir sudėtingos veiklos dėsningumų, aktualių policijos teorijos problemų, neužtikrina šio mokslo raidos strategijos, nepajėgia numatyti tolesnės raidos perspektyvų.
Kuriant policijos teoriją ir remiantis gnosiologinėmis, prakseologinėmis ir aksiologinėmis tyrimo nuostatomis aptariamos aktualios problemos, reikalaujančios mokslinio pagrindimo, pavyzdžiui, pasyvus ir aktyvus policijos vaidmuo kovojant su nusikalstamumu, prevencijos darbas, prievartos metodų taikymas, policijos diskrecijos funkcionavimas, santykiai su visuomene, policijos įvaizdžio kūrimo, profesinės patirties apibendrinimo, informacijos rinkimo ir kitos problemos.