Biologinės ir faktinės tėvystės santykio problema ir vaiko teisės

Santrauka

Vienas rimčiausių stiprios tėvystės apsaugos argumentų yra tėvystės fakto tikrumas, t. y. tėvystės identiškumas. Todėl teisei tenka svarbus uždavinys transformuojant individo identiškumo implikacijas į teisinę tikrovę.
Straipsnyje keliama bei bandoma pagrįsti hipotezė, kad kai kurios Lietuvos civilinio kodekso vaiko kilmės nustatymo instituto nuostatos, įtvirtinančios išskirtinę biologinės (genetinės) tikrovės vietą formuojant teisinius tėvų ir vaiko santykius yra pernelyg statiškos, dėl to kyla pavojus, kad jos gali neatitikti nuolat kintančios socialinės realybės bei žmogaus teisių standartų. Autoriaus manymu, egzistuoja objektyvi būtinybė juos peržiūrėti bei poreikis pritaikyti naujus, žmogaus teisėmis pagrįstus reguliavimo modelius. Toks reguliavimas privalo būti orientuotas į visų suinteresuotų asmenų interesų balansą, t. y. atspindėti ne išimtinai biologinės (genetinės) tiesos dominavimą, o jos santykį su socialine (faktine) tikrove bei vaiko teisėmis. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos taikymo praktiką, siekiama „išgryninti“ objektyvius žmogaus teisių kriterijus tėvo ir vaiko santykio teisinės apsaugos srityje, kurie galėtų tapti vaiko kilmės nustatymo instituto tobulinimo bei vienodos teismų praktikos formavimo gairėmis.