Kolektyvinių derybų principai tarptautinėje ir Lietuvos darbo teisėje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijų, Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatos, apibrėžiančios kolektyvines derybas, jų teisinę prigimtį bei principus. Analizuojama, kaip šie principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Vertinant Darbo kodekso nuostatas, įteisinančias kolektyvines derybas kaip principą bei procesą, ir vėliau sudaromas kolektyvines sutartis reikėtų konstatuoti, kad kodekse numatytos gana plačios kolektyvinių derybų galimybės. Tačiau atsižvelgiant į gana mažą derybų tarp darbdavių ir profesinių sąjungų (toliau – socialinių partnerių) dėl kolektyvinės sutarties sudarymo mastą, menką socialinių partnerių atstovavimo lygį tenka konstatuoti, kad Darbo kodekso normos savaime neužtikrins veiksmingų dvišalių derybų. Tam reikalingos tiek socialinių partnerių, tiek valstybės pastangos siekiant faktinio kolektyvinių derybų pripažinimo.
Šio straipsnio tikslas – išdėstyti TDO suformuluotus ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintus kolektyvinių derybų principus, kuriais vadovaujantis būtų siekiama sukurti humaniškesnes darbo sąlygas ir tokią sistemą, kad demokratinėje visuomenėje būtų užtikrintos pagrindinės žmogaus teisės: teisė laisvai rinktis darbą, teisingo mokėjimo už darbą, nediskriminavimo teisė, teisė laisvai jungtis į organizacijas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis, teisė į kolektyvines derybas.