Naujausios paslaugų teikimo laisvės tendencijos Europos Sąjungoje
plugins.themes.bootstrap3.article.main67427e9ad8015
Santrauka
Moksle ir praktikoje diskutuojamas su paslaugų teikimo laisve susijęs ir iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (ETT) jurisprudencijos kylantis klausimas – ar EB sutarties 49 straipsnis apima tik vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip ir su vietiniais piliečiais, laidavimą ir ar jis, be to, gali būti suprantamas ir kaip paslaugų teikimo laisvės nediskriminuojančio pobūdžio apribojimų draudimas. Remiantis ilgą laiką vyravusia doktrina užsieniečiai iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių turėjo tik vieną teisę – reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi ne blogiau nei su vietiniais piliečiais (vadinamasis diskriminavimo draudimas).
Tačiau dėl ETT jurisprudencijos įtakos šiandien galime teigti, kad EB sutarties 49 straipsnis draudžia kiekvieną priimančios valstybės [1] vykdomą laisvo paslaugų teikimo laisvės apribojimą (vok. Beschränkungsverbot, angl. restriction prohibition). Taigi ar paslaugų teikimo laisvė reiškia tik diskriminavimo draudimą, ar ir apribojimų draudimą? Ar paslaugų teikimo laisvei taikomas priimančiosios valstybės (priimančioji valstybė – tai valstybė, kurioje teikiamos paslaugos), ar kilmės valstybės jurisdikcijos principas? ETT jurisprudencijoje pasiektas priimtinas kompromisas tarp kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės principo. Pripažinti užsienio teisės standartus lygiaverčiais yra įpareigota priimančioji valstybė.
Tai svarbus posūkis nuo vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip su vietiniais piliečiais, principo prie apribojimų draudimo principo. Tik išimtiniais atvejais priimančioji valstybė gali reikalauti, kad būtų laikomasi jos nacionalinių nuostatų būtent tada, kai galima remtis bendrųjų interesų būtinaisiais pagrindais.
Europos Bendrijų Komisija 2004 m. vasario 25 d. pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje COM (2004) 2 galut. [28], kuris jau buvo svarstytas 2004 m. lapkričio 25–26 d. Europos Sąjungos Konkurencingumo Taryboje. Svarbiausia, manyčiau, yra tai, kad Europos Bendrijų Komisija šį direktyvos pasiūlymą dėl paslaugų vidaus rinkoje pateikė pirmiausia atsižvelgdama į ETT jurisprudencijoje nustatytus paslaugų teikimo laisvės apribojimus, kurie pažeistų EB sutartį.
Šiame direktyvos pasiūlyme įtvirtintas apribojimų draudimo (arba kitaip – kilmės valstybės) principas.
Vadinasi, netolimoje ateityje galėtume tikėtis, kad jurisprudencijoje išplėtota paslaugų teikimo laisvės teisinio turinio koncepcija bus perkelta į Europos Bendrijų antrinę teisę. Tokiu atveju nereiktų spręsti klausimo, ar apribojimų draudimo principas nepažeidžia Europos Bendrijų pirminės teisės nuostatų, nes šis principas jau būtų įtvirtintas antrinėje teisėje.
Tačiau dėl ETT jurisprudencijos įtakos šiandien galime teigti, kad EB sutarties 49 straipsnis draudžia kiekvieną priimančios valstybės [1] vykdomą laisvo paslaugų teikimo laisvės apribojimą (vok. Beschränkungsverbot, angl. restriction prohibition). Taigi ar paslaugų teikimo laisvė reiškia tik diskriminavimo draudimą, ar ir apribojimų draudimą? Ar paslaugų teikimo laisvei taikomas priimančiosios valstybės (priimančioji valstybė – tai valstybė, kurioje teikiamos paslaugos), ar kilmės valstybės jurisdikcijos principas? ETT jurisprudencijoje pasiektas priimtinas kompromisas tarp kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės principo. Pripažinti užsienio teisės standartus lygiaverčiais yra įpareigota priimančioji valstybė.
Tai svarbus posūkis nuo vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip su vietiniais piliečiais, principo prie apribojimų draudimo principo. Tik išimtiniais atvejais priimančioji valstybė gali reikalauti, kad būtų laikomasi jos nacionalinių nuostatų būtent tada, kai galima remtis bendrųjų interesų būtinaisiais pagrindais.
Europos Bendrijų Komisija 2004 m. vasario 25 d. pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje COM (2004) 2 galut. [28], kuris jau buvo svarstytas 2004 m. lapkričio 25–26 d. Europos Sąjungos Konkurencingumo Taryboje. Svarbiausia, manyčiau, yra tai, kad Europos Bendrijų Komisija šį direktyvos pasiūlymą dėl paslaugų vidaus rinkoje pateikė pirmiausia atsižvelgdama į ETT jurisprudencijoje nustatytus paslaugų teikimo laisvės apribojimus, kurie pažeistų EB sutartį.
Šiame direktyvos pasiūlyme įtvirtintas apribojimų draudimo (arba kitaip – kilmės valstybės) principas.
Vadinasi, netolimoje ateityje galėtume tikėtis, kad jurisprudencijoje išplėtota paslaugų teikimo laisvės teisinio turinio koncepcija bus perkelta į Europos Bendrijų antrinę teisę. Tokiu atveju nereiktų spręsti klausimo, ar apribojimų draudimo principas nepažeidžia Europos Bendrijų pirminės teisės nuostatų, nes šis principas jau būtų įtvirtintas antrinėje teisėje.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67427e9adbe5c
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.