Juridinė retorika: modernieji komparatyvistikos aspektai

Santrauka

Juridinė retorika yra tarpdalykinė disciplina, besiremianti komunikacijos, psicholingvistikos, hermeneutikos, semiotikos bei kitų disciplinų teoriniais ir praktiniais metodologiniais pasiekimais. Nagrinėjama straipsnyje problema – moderniųjų komparatyvistinių metodologijų ir koncepcijų taikymo galimybė kai kuriose teisinio diskurso rūšyse. Šio tyrimo tikslas – praturtinti juridinės retorikos diskurso formos sampratą bei intonacinės dinamikos aspektus ir sustiprinti komunikacijos efektyvumą. Darbe naudojami metodai – komparatyvistinis, hermeneutinis, funkcinės analizės – leidžia sugretinti retorikos diskurso ypatybes su kitais laiko menais funkciniu atžvilgiu. Problemos ištyrimo laipsnis – iki šiol juridinės retorikos diskursai intermedialumo tipologijos ir kai kurių formos koncepcijų požiūriu nebuvo nagrinėjami ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulinėje mokslinėje mintyje. Straipsnyje aptariami klausimai aktualūs ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, kadangi intonacinis ir dinaminis įtaigumas yra itin reikšmingas uždavinys komunikaciniam tam tikrų teisinio diskurso rūšių poveikiui sustiprinti.
Straipsnyje paminimos reikšmingesnės juridinei retorikai proceso komunikacijos teorijos, kiek plačiau apsistojant ties Jakobsono modeliu. Čia atkreipiamas dėmesys į intonacinį-ekspresinį kalbėjimo poveikį adresatui, kuris itin svarbus informacinėse- apeliacinėse (ginamosiose ir kaltinamosiose) kalbose. Daroma išvada, kad kalbėtojo intencija, t.y. jo vertybinė pozicija yra kompozicijos formavimosi žodiniame diskurse pagrindas. Toliau retorika analizuojama kaip viena laiko diskurso rūšių intermedialiosios komparatyvistikos tipologijoje, apibūdinančioje žodinio teksto, muzikos, filmo sąveikas. Prieinama prie išvados, kad juridinės retorikos ryšiai su jai ypač artima muzika pasireiškia naratyvumo struktūromis, laiko menų bendraisiais vyksmo – varijavimo, kartojimo, laisvos plėtotės – principais, kalbos intonavimo ir kompozicinių struktūrų analogais. Darbe taip pat apibūdinamas formos sampratos universalumas laiko diskursuose, remiantis funkcinės analizės metodu, aptariama loginė-semantinė formos dialektika, kai kurios šiuolaikinės jos koncepcijos, ekspresinių-dramaturginių raiškos elementų klasifikacija, dinaminiai teksto profiliai ir ritmikos ypatybės. Straipsnio pabaigoje daromos išvados, leidžiančios pagrįsti teiginį, jog moderniųjų komparatyvistikos aspektų taikymas juridinėje retorikoje sustiprintų viešojo diskurso raiškos bei poveikio adresatui galimybės.