Religinis pliuralizmas: kultūrologinio ir teisinio diskurso sandūra

Santrauka

Straipsnyje religinio pliuralizmo sąvoka ir padėtis analizuojama kultūrologinio ir teisinio kontekstų požiūriu. Pateikiama pagrindinių religijos ir valstybės tarpusavio santykių modelių (arba formų) charakteristika, parodomas XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje susiformavęs „religinės įvairovės valdymo“ mechanizmas. Religinį pliuralizmą siūloma nagrinėti kaip globalizacijos proceso vietinį matą ir daugelio lygmenų sąvoką, apimančią reiškinius ir religinių konfesijų viduje, ir už įvairių religijų ir net pasaulėžiūrų ribų. Šiuolaikiniame vientisame pasaulyje lygiagrečiai egzistuoja dvi tendencijos: diferenciacija, arba ribų iškėlimas, ir paklusimas joms, ir dediferenciacija, arba ribų ignoravimas ir demarkacija. Straipsnyje analizuojamos „naujojo“ religinio pliuralizmo priežastys ir ypatybės, jo suvokimas Europos Sąjungos valstybėse. Autorė apžvelgia pagrindines globalizacijos procesų sąlygomis religiniam pliuralizmui priskiriamas funkcijas: „kliūtį arba alternatyvą“, „nišą“, „kamufliažą“.