SAVARANKIŠKAI DIRBANČIŲ ASMENŲ PRAŠYMŲ NAGRINĖJIMAS LIETUVOS DARBO GINČŲ KOMISIJOSE „SIC-NON“ BYLOSE
plugins.themes.bootstrap3.article.main678f6ef1bbb98
Santrauka
Šiame straipsnyje nagrinėjamas individualių darbo ginčų dėl tariamai fiktyviai savarankiškai dirbančių asmenų teisinis reguliavimas Lietuvos darbo teisėje. Kadangi individualūs darbo ginčai Lietuvoje turi būti nagrinėjami privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka darbo ginčų komisijoje, kyla klausimas, kokia apimtimi šios komisijos turi priimti ir vertinti dirbančių asmenų, formaliai vykdančių darbą pagal civilinę sutartį, tačiau teigiančių, kad ši sutartis yra darbo sutartis, prašymus. „Primacy of facts“ principas lemia, kad, sprendžiant darbo sutarties sudarymo klausimą, faktinės aplinkybės ir šalių veiksmai turi pirmenybę prieš sutarties formą ar sutartyje išreikštą ketinimą. Nors tai nėra pagrindinė Darbo ginčų komisijos pareiga, spręsdama dėl savo kompetencijos, ji turi įvertinti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar faktiškai yra susiklostę darbo santykiai. Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti ne tik į sutarties formą, bet ir į jos įgyvendinimą, t. y. vertinti faktinius šalių santykius. Dirbančiam asmeniui gali būti sunku gauti įrodymų, patvirtinančių darbo sutarties buvimą, nes tokius įrodymus gali turėti tik galimas darbdavys. Todėl Darbo ginčų komisijai turėtų pakakti nuoseklaus ir pagrįsto teiginio, jog tai galėtų būti darbo santykiai, kad ji atliktų išsamią analizę, taip pat įvertintų galimo darbdavio įtraukimą. Straipsnyje pasitelkiamos paralelės su Vokietijos teisine sistema, kurioje tokiose bylose, vadinamose „sic-non“, taikomas specialus požiūris.
plugins.themes.bootstrap3.article.details678f6ef1bf5de
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.