LIETUVOS DARBO TARYBŲ TEISINIO STATUSO YPATUMAI

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiamos prielaidos, nulėmusios darbo tarybos įvedimą į Lietuvos darbo teisę, analizuojami jų teisinio statuso pokyčiai, identifikuojamos su darbo tarybų sudarymu ir veikla susijusios praktinės problemos, gilinamasi į darbo tarybų valstybės tarnyboje problemas.

Vienas pagrindinių darbo tarybų įteisinimo Lietuvoje tikslų – siekis užtikrinti kolektyvinių teisių įgyvendinimą tiems darbuotojams, kurie nenori priklausyti profesinėms sąjungoms. Dėl to iki 2017 m. liepos 1 d. darbo taryboms suteikti itin platūs darbuotojų kolektyvinio atstovavimo darbdavio lygiu įgaliojimai, nedarant realios skirties tarp darbo tarybų ir profesinių sąjungų. Įsigaliojus 2017 m. Darbo kodeksui, darbo tarybos neteko teisės darbdavio lygiu sudaryti kolektyvinius susitarimus ir inicijuoti kolektyvinį darbo ginčą dėl intereso, taip buvo iš esmės susiaurintos kolektyvinės darbuotojų teisės. Nepaisant to, toks reglamentavimas vertinamas kaip teisėta socialinės inžinerijos priemonė.

Straipsnyje konstatuojama, kad, siekiant užtikrinti efektyvų privalomo darbuotojų kolektyvinio atstovavimo taisyklės įgyvendinimą, turėtų būti ne tik taikomas teisinis poveikis, tačiau ir pasitelkiamos švelnaus spaudimo priemonės. Šių priemonių įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų aktyvumo įgyvendinant savo rinkimų į darbo tarybas teises. Įvertinus valstybės tarnautojų teisinio statuso ypatumus, siūloma darbo tarybų institutą reglamentuojančias teisės normas valstybės tarnyboje taikyti mutatis mutandis, atitinkamai koreguojant šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.