Dar kartą apie subjektines teises: subjektinių teisių sampratos, jų santykio su objektine teise bei prigimties problemos
plugins.themes.bootstrap3.article.main67405b59bad7e
Santrauka
Straipsnyje, taikant nepozityvistinę metodologiją, analizuojama subjektinės teisės prigimtis, pateikiama jos samprata, ryšys su objektine teise. Pabrėžiama, kad terminai „prigimtinės teisės“, „žmogaus teisės“ ir „pagrindinės bei bendriausios moralinės teisės“ yra sinonimai, o „prigimtinė teisė“, kaip ideali, siektina teisė, tėra kitas geros moralės pavadinimas. Gera moralė yra objektinės teisės šaltinis materialiąja prasme. Pabrėžiama, kad nei subjektinė, nei objektinė teisė negali egzistuoti ne visuomenėje ir be visuomenės, o todėl subjektinė teisė gali būti suprantama tik kaip objektinės teisės atspindima asmens laisvė. Straipsnyje daroma išvada, jog vieno asmens A teisę (nesvarbu, kaip ji bebūtų vadinama, pavyzdžiui, net laisvę) visuomet atitinka kito asmens B pareiga. Palaikoma intereso teorija, pagal kurią asmuo turi tokią subjektinę teisę, kuri užtikrina jo interesus (poreikius), bei teigiama, kad interesas (poreikis) yra subjektinės teisės grūdas, o techninis elementas, pasireiškiantis kaip pretenzija, laisvė ir pan., yra lukštas, kuris saugo pirmąjį.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67405b59bec7c
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.