VAIKŲ, SULAUKUSIŲ PILNAMETYSTĖS, IŠLAIKYMAS: TEISINIS REGULIAVIMAS IR PRAKTIKA

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas besimokančių vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo institutas, t. y. reglamentavimo genezė, kitimo priežastys, tėvų pareigos teikti paramą pilnamečiams vaikams turinys, atskirų kriterijų reikšmė. Speciali norma, reglamentuojanti tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta dar 2004 m. lapkričio 11 d., tačiau vėliau (2013 m. birželio 20 d. įstatymu) reguliavimas buvo praplėstas suformuojant atskirą CK straipsnį (3.1921 str.). Šiame laikotarpyje nekvestionuojamą reikšmę turėjo Konstitucinio Teismo nutarimas (2007 m. birželio 7 d.), kuriame be kita ko konstatuota, jog išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams.
Atlikus įvairių instancijų teismų šios kategorijos bylų analizę, teigtina, kad teismų praktika yra skirtinga, nors esamas reguliavimas nustato konkrečius kriterijus teisei į paramą realizuoti ir atitinkamai tėvų pareigai teikti paramą. Nevienodas teisės normų interpretavimas ir taikymas teismams aktyviai naudojantis diskrecijos teise sudaro prielaidas abejoti įtvirtintos pilnamečio asmens teisės į paramą efektyviu įgyvendinimu. Kita vertus, neeliminuojama galimybė pažeisti teises tėvų, kurie, neva, privalėtų teikti išlaikymą.
Straipsnyje daugiausia naudojami sisteminės ir lyginamosios analizės metodai.