EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJA TEISINGUMO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas ES pagrindinių teisių chartijos, kuriai 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi pripažintas privalomos pirminės ES teisės statusas, poveikis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo2 jurisprudencijos plėtojimui. Anksčiau Teisingumo Teismas savo jurisprudenciją formavo apie savo paties, remiantis bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais pagrindinių teisių apsaugos instrumentais, sukurtą jurisprudencinį pagrindinių teisių apsaugos sistemos branduolį, tačiau po Lisabonos sutarties įsigaliojimo šio teismo išeities poziciją pagrindinių teisių apsaugos klausimais pirmiausia lemia ES pagrindinių teisių chartija – pirminis privalomas ES teisės aktas, kuriuo kodifikuota pagrindinių teisių apsauga. Teisingumo Teismo, kaip Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių apsaugos standartų sistemos aiškintojo ir plėtotojo, vaidmens bruožai išryškėja šiam teismui įtvirtinant Chartijos, kaip svarbiausio pagrindinių teisių šaltinio, reikšmę ir jos aiškinimo autonomiškumą, apibrėžiant Chartijos taikymo sritį ir tikslinant tos srities ribas, formuojant Chartijos ir kitų pagrindinių teisų apsaugos sistemų sąveikos jurisprudencinę sampratą (Chartija ir konstitucinė apsauga, Chartija ir EŽTK bei kiti tarptautiniai instrumentai), naudojant Chartiją kaip ES teisinio statinio kokybės užtikrinimo instrumentą, padedantį „išvalyti“ ES sistemą, pašalinant iš jos Chartijos standartų neatitinkančius išvestinės ES teisės aktus ar jų nuostatas, aiškinant Chartijoje įtvirtintus pagrindinių teisių apsaugos standartus.