NUSIKALSTAMAS IR TYČINIS BANKROTAS: TEORIJA IR PRAKTIKA

Santrauka

Bankroto sąvoka šiuolaikinėje teisėje vartojama įvairialype prasme. Bendriausia prasme bankrotas reiškia tam tikrą fizinio ar juridinio asmens nemokumo būklę, negalėjimą išmokėti susidariusių įsiskolinimų kreditoriams. Teisine prasme ši procedūra vyksta teisme. Daugelyje pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvoje) bankrutuoti gali ne tik juridiniai, bet ir fiziniai asmenys. Kolektyvinio bankroto Europos Sąjungoje byloms taikomas Europos tarybos (EB) reglamentas Nr. 1346/2000. Lietuvos Respublikoje, tam tikrais atvejais, kai konstatuojama, kad asmuo savo ar savo vadovaujamos įmonės nemokumą sukėlė tyčia, gali būti keliamas tokių asmenų teisinės atsakomybės klausimas. Pažymėtina ir tai, kad teisinės atsakomybės prasme, bankrotas yra ne tik civilinės teisės, bet ir baudžiamosios teisės institutas. Šiame straipsnyje būtent ir nagrinėjamas civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už bankroto sukėlimą tyčiniais asmenų veiksmais atribojimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas tyčinį bankrotą apibūdina kaip įmonės privedimą prie bankroto tyčia. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Matyti, kad praktikoje neretai kyla nusikalstamo ir tyčinio bankroto atribojimo problemų, todėl šiuo straipsniu siekiama ne tik atskleisti tyčinio ir nusikalstamo bankroto sąvokas, bet ir identifikuoti šių sąvokų atribojimo kriterijus, o taip pat išanalizuoti praktinius tyčinio ir nusikalstamo bankroto atribojimo aspektus.