KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ TEISMINIO NAGRINĖJIMO SITUACIJA IR TENDENCIJOS LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos teismų praktika sprendžiant darbo bylas (ginčus), kylančias iš kolektyvinių darbo santykių. Straipsnyje analizuojamos ne tik tiesioginio kolektyvinių darbo santykių, pavyzdžiui, darbuotojų atstovų informavimo ir konsultavimo procedūrų, pažeidimų bylos, bet ir individualių darbo ginčų bylos, kuriose taip pat esama kolektyvinių darbo santykių elementų. Straipsnyje tiriami 2003–2014 metų teismų praktikos iš kolektyvinių darbo santykių kylančiose bylose pavyzdžiai, atskleidžiami jų esminiai bruožai, klaidos taikant materialiąją darbo teisę ir pan. Tyrime orientuojamasi į pirmosios instancijos teismų praktiką, nes daugelis bylų nėra skundžiamos ir toliau nebenagrinėjamos. Tačiau tais atvejais, kai ginčai buvo teikiami apeliacijai ir kasacijai, taip pat yra aptariama ir aukštesnės instancijos teismų praktika, atskleidžiant jos pokyčius ir interpretacijas. Teismų praktika aiškinama, interpretuojama
bei vertinama galiojančių nacionalinių ir tarptautinių teisinių standartų kontekste. Išanalizavus darbo bylų, kilusių iš kolektyvinių darbo santykių arba glaudžiai su jais susijusių, aspektus galima konstatuoti, kad atskleista situacija įrodo, jog jau daugelį metų vykstančios diskusijos dėl to, kuris metodas – teisminis ar trečiųjų taikinimo – yra priimtinesnis ir veiksmingesnis sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus, dar nepateikė aiškių atsakymų. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą labai sunku, nes sprendimas priklauso nuo daugelio aspektų. Teoriškai galima būtų teigti, kad teisminis metodas be jokių abejonių galėtų būti taikomas kolektyvinių teisės darbo ginčų sprendimui, o trečiųjų taikinimo metodas savo ruožtu tinkamesnis kolektyvinių interesų darbo ginčų atveju.