Kai kurios įkeitimo teisinio reguliavimo problemos
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742be379b37d
Santrauka
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 18 skirsnio normos įtvirtina teisę, kuri 198 str. apibrėžta kaip kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymuose. Šis institutas priskiriamas prie prievolių užtikrinimo būdų, sukuriančių papildomus prievolinius santykius, kurie negali būti be jais užtikrinamos prievolės. CK normose įtvirtinti dar Senovės Romos teisininkų Gajaus, Papiniano, Ulpiniano, Marciano, Pauliaus ir kt. suformuluoti įkeitimo principai suteikia kreditinių santykių dalyviams gana plačias galimybes savo ketinimus įgyvendinti ūkinėje veikloje, tačiau, nesulaikomai plėtojantis ekonominiams santykiams, prireikė priimti ir naujas teisės normas. Įstatymo nustatyta įkaito turėtojo pirmumo teisė prieš visus kitus kreditorius įkeitimo subjektų siekius griežtai apibrėžia teisės normomis. Be naujų galimybių, naujos normos sukūrė ir gana daug problemų tiek teismams, nuo kurių didele dalimi priklauso, kaip teisės normos taikomos praktiškai, tiek asmenims, ketinantiems savo veiksmais prisiimti teisinių įkeitimo santykių subjektų teises ir pareigas.
Nuo 1964 m., kai buvo priimtas CK, jo 194 str., be įkeitimo ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, įvardyta ir ipoteka, reiškianti dar VI–VII a. pr. m. e. Atėnų archonto Solono įstatymuose pirmą kartą paminėtą, o Senovės Romoje išplėtotą turto įkeitimą, kai įkeičiamas turtas paliekamas valdyti skolininkui. Iki 1992 m. spalio 6 d., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, tai buvo tik deklaratyvus, juridinės formos neturintis teiginys. 1997 m. birželio 10 d. šis įstatymas pakeistas, o kartu priimtas ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas. Abu šie svarbūs teisės aktai taikyti pradėti tik 1998 m. balandžio 1 dieną. Taip pat šiame darbe aptariamas šių aktų santykis su Civilinio kodekso normomis.
Straipsnyje analizuojama, ar įkeitimo apibrėžimas atitinka laikmetį, ar visos galiojančių įstatymų normos yra iš tikrųjų taikomos, taip pat kai kurie normų konkurencijos bei nesuderinamumo atvejai, kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisių įgyvendinimo ir kitos problemos.
Nuo 1964 m., kai buvo priimtas CK, jo 194 str., be įkeitimo ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, įvardyta ir ipoteka, reiškianti dar VI–VII a. pr. m. e. Atėnų archonto Solono įstatymuose pirmą kartą paminėtą, o Senovės Romoje išplėtotą turto įkeitimą, kai įkeičiamas turtas paliekamas valdyti skolininkui. Iki 1992 m. spalio 6 d., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, tai buvo tik deklaratyvus, juridinės formos neturintis teiginys. 1997 m. birželio 10 d. šis įstatymas pakeistas, o kartu priimtas ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas. Abu šie svarbūs teisės aktai taikyti pradėti tik 1998 m. balandžio 1 dieną. Taip pat šiame darbe aptariamas šių aktų santykis su Civilinio kodekso normomis.
Straipsnyje analizuojama, ar įkeitimo apibrėžimas atitinka laikmetį, ar visos galiojančių įstatymų normos yra iš tikrųjų taikomos, taip pat kai kurie normų konkurencijos bei nesuderinamumo atvejai, kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisių įgyvendinimo ir kitos problemos.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742be379ee27
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.