Nusikaltimų žmoniškumui sąvokos raida tarptautinės baudžiamosios teisės šaltiniuose

Santrauka

Nusikaltimai žmoniškumui yra viena iš dinamiškiausių tarptautinės baudžiamosios teisės kategorijų. Ši sąvoka pirmą kartą buvo pavartota 1945 m. Niurnbergo karo tribunolo įstatuose išplėstiniam karo nusikaltimui įvardyti, tačiau ilgainiui buvo papildoma ir tapo savarankiškesnė. Niurnbergo tribunolo įstatuose pateiktą sąvoką galima apibūdinti šiais požymiais: nusikaltimai žmoniškumui gali būti įvykdyti prieš bet kokius civilius gyventojus tiek taikos, tiek karo metu, juos įvykdyti gali civilinės arba karinės valdžios pareigūnai, arba faktiniai agentai (politikos elementas), jų kvalifikacijai būtina sąsaja su karo nusikaltimais arba nusikaltimais taikai. Nusikaltimų žmoniškumui sąvoka plėtojosi dviem kryptimis. Pirmoji plėtros kryptis apėmė nusikaltimų žmoniškumui požymių ir kvalifikavimo kriterijų pokyčius. Pirmiausia buvo atsisakyta reikalavimo, kad nusikaltimų žmoniškumui kvalifikavimas turi būti siejamas su karo nusikaltimais arba nusikaltimais taikai. Šis pokytis lėmė nusikaltimų žmoniškumui kaip savarankiško nusikaltimo atsiradimą. Šią traktuotę patvirtino ir vėliausias tarptautinės baudžiamosios teisės šaltinis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, ji taip pat atsispindėjo Jungtinių tautų nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodekso projekte, Tarptautinio tribunolo asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje teisti (Ruandos tribunolo) statute. Į Tarptautinio tribunolo asmenims, kaltinamiems sunkiais humanitarinės teisės pažeidimais buvusios Jugoslavijos teritorijoje, teisti (Jugoslavijos tribunolo) jurisprudenciją buvo įtrauktas naujas politikos elemento aspektas: tribunolas pripažino, jog nusikaltimus žmoniškumui gali įvykdyti ir politinės organizacijos, kurios de facto kontroliuoja teritoriją ir turi politinę, karinę ar civilinę valdžią. Nuo 1991 m. Jungtinių Tautų nusikaltimų taikai ir žmonijos saugumui kodekso redakcijos, nusikaltimų žmoniškumui sąvoka buvo papildyta alternatyviais kvalifikaciniais masiškumo (paplitimo) ir sistemingumo požymiais. Masiškumas (paplitimas) yra suprantamas kaip dažni, didelių užmojų veiksmai, vykdomi kolektyviai, pakankamai rimtai ir nukreipti prieš daug aukų; sistemingumas yra suprantamas kaip nusikalstamų veiksmų visapusiškas organizavimas ir vykdymas pagal gana tikslų pavyzdį, remiantis bendra politika ir įtraukiantis žymius visuomeninius ar privačius išteklius. Šie alternatyvūs požymiai buvo įtvirtinti Ruandos tribunolo statute ir jurisprudencijoje, minėtame JT kodekso projekte. Romos statutas, patvirtindamas šių požymių reikalingumą, nustatė papildomus konjunktyvius minimalaus planuotumo ir masiškumo reikalavimus, tik kuriems esant galima taikyti pasirinktinai didelio paplitimo arba sistemingumo kriterijų. Kartu su bendrųjų sąvokų poţymių plėtojimu buvo smarkiai plečiamas nusikaltimų, galinčių būti nusikaltimais žmoniškumui, sąrašas, įtraukiant tokius veiksmus kaip įvairios seksualinės prievartos formos, priverstinis asmenų grobimas, apartheido nusikaltimas. Romos statute nusikaltimų sąrašas paliekamas netgi neišsamus, įvedama kitokių tolygaus sunkumo nežmoniškų veiksmų samprata.