Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas

Santrauka

Tai pirmasis iš dviejų straipsnių, skirtų konstitucinių principų tipologijai ir sistemai. Jame formuluojama konstitucinių principų samprata ir ypatumai lyginant su teisės principais apskritai, nagrinėjamas konstitucinių principų santykis su konstitucinėmis normomis, Konstitucijos tekstu, konstitucine jurisprudencija ir konstitucine doktrina, aptariama konstitucinių principų vieta konstitucinės teisės sistemoje bei reikšmė konstitucinei ir statutinei teisei. Konstitucinių principų analizė remiasi nuostata, kad konstitucinių principų turinys negali būti grindžiamas žemesnės nei Konstitucija teisinės galios aktais, bet yra laipsniškai atskleidžiamas Konstituciniam Teismui oficialiai aiškinant Konstituciją, formuojant konstitucinę doktriną.
Straipsnyje parodoma, kad (ir kokiu būdu) konstitucinių principų turinys atkleidžiamas ne „kreipiantis“ į statutinę teisę ir analizuojant jos šaltinius, o aiškinant Konstitucijos tekstą. Toks požiūris pagrindžia ne tik konstitucinės teisės, bet ir apskritai teisės normatyvistinės sampratos (kurioje tarp sąvokų teisė ir teisės normos dedamas lygybės ženklas) korekciją: teisė susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų.
Straipsnyje pagrindžiama ir aiškinama viena iš konstitucinių principų tipologijų: konstituciniai principai pagal tai, kaip konstituciniai Konstitucijos tekste jie išreikšti (suformuluoti), skirstomi į pirminius (įtvirtintus ir dažnai tiesiogiai įvardytus tam tikroje vienoje Konstitucijos nuostatoje), sudėtinius (įtvirtintus keliose Konstitucijos nuostatose, bet paprastai neįvardytus tuo pavadinimu, kuriuo jie žinomi konstitucinėje doktrinoje) ir išvestinius (Konstitucijos aiškinimo būdu išvedamus iš pirminių ir/arba sudėtinių principų). Pateikiant šią konstitucinių principų klasifikaciją, atskleidžiamas Konstitucinio Teismo vaidmuo plėtojant konstitucinių principų turinio ir jų sistemos sampratą: Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialios konstitucinės doktrinos generuotojas, o jo aktai, be pačios Konstitucijos teksto, yra laikytini konstitucinės teisės šaltiniais, pagal savo teisinę galią viršesniais už statutinės teisės šaltinius.
Konstitucinių principų analizė grindžiama nuostata, jog konstitucinė teisė skiriasi nuo visų kitų teisės sričių ne pagal visuomeninių santykių reguliavimo dalyką ir metodą, bet pagal jos normų ir principų teisinę galią. Esminis skirtumas yra ne tarp konstitucinės teisės ir „kitų“ teisės šakų, bet tarp konstitucinės teisės ir statutinės teisės, kuri, savo ruožtu, skirstoma į šakas. Pati konstitucinė teisė nelaikytina teisės šaka. Dėl to pastaruoju metu „išpopuliarėjęs“ konstitucinės teisės pavadinimas neturi būti traktuojamas kaip anksčiau vartoto valstybinės teisės pavadinimo pakaitalas: valstybinės teisės, kaip vienos iš teisės šakų, santykis su konstitucine teise iš esmės tolygus bet kurios kitos statutinės teisės šakos santykiui su konstitucine teise.