Civilinis ieškinys baudţiamajame procese: nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo santykis

Santrauka

Valstybės jėga reikalinga ne tiek pačios valdžios galiai demonstruoti ar įtvirtinti, o tam, kad žmogus būtų apsaugotas nuo savivalės ir prievartos bei būtų visateisis valstybės partneris. Teisingumas priklauso ne tik nuo teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir nuo procesinių būdų bei priemonių, kuriomis užtikrinama galimybė įgyvendinti teisės aktus. Lietuvos įstatymai numato įvairių garantijų sistemą, kuriomis ginamos tiek valstybės, tiek piliečių teisės ir teisėti interesai. Tai atsispindi, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kur numatyta, kad viena svarbiausių valstybės funkcijų – užtikrinti asmens prigimtines teises ir laisves, jo turto saugumą. Be to, ši programa įtvirtino svarbų valstybės įsipareigojimą įdiegti veiksmingą nukentėjusiųjų moralinės ir materialinės žalos atlyginimo tvarką, o moralinės ir materialinės žalos atlyginimas nusikaltimo aukai įtvirtinamas kaip pagrindinis nusikaltimo atskleidimo tikslas.
Dėl nusikaltimo padarytos žalos atlyginimas turėtų tapti vienu iš prioritetinių baudžiamojo proceso uždavinių ir privalėtų būti įtrauktas į Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau BPK) 2 straipsnyje toks uždavinys ar tikslas nėra numatytas. Tai nėra numatyta ir naujo BPK projekto nuostatose. Padaryto nusikaltimo faktas rodo netinkamą valstybės atliekamą savo įsipareigojimų vykdymą, todėl nukentėjusysis dėl nusikaltimo patirtos žalos įgyja papildomų įstatymo jam suteiktų teisių reikalauti iš valstybės atkurti savo pažeistas turtines ir neturtines teises. Asmens teisė reikalauti atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą yra nusikaltimo padarinys. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 8 straipsnyje numatyta, kad „kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos”. Valstybė tokiu atveju turi galimybę pritaikyti specialią valstybinės veiklos rūšį – teisingumo vykdymą, t. y. suteikti savo piliečiui teisę į teisminę gynybą. Vykdyti teisingumą paskelbiant teisingą bylos nuosprendį nebūtų įmanoma neatlikus ikiteisminio bylos tyrimo. Teismas negalėtų įgyvendinti pagrindinio savo tikslo – vykdyti teisingumo. Iki byla bus nagrinėjama teisme įstatymo specialiai įgaliotos institucijos (kvotos ir parengtinio tardymo) turi ištirti visas byloje įrodinėtinas aplinkybes, numatytas BPK 71 straipsnyje, įskaitant dėl nusikaltimo padarytos žalos pobūdį ir dydį, ir imtis priemonių, kad būtų užtikrintas žalos atlyginimas. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra vienas iš būdų atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą, kurio įgyvendinimo rezultatas tiesiogiai priklauso nuo kokybiškai atlikto ikiteisminio nusikaltimo tyrimo, kur visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, susijusias ne tik su civiliniu ieškiniu, bet ir su jo užtikrinimu. Galimybė vienu metu nagrinėti baudžiamąją bylą ir civilinį ieškinį atsiranda dėl juridinio fakto – nusikaltimo, kuris tampa pagrindu taikyti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tai suteikia civiliniam ieškovui geresnes galimybes ginti savo teisėtus interesus. Ieškinio dalyką įrodinėja kompetentinga institucija, kuri tiria nusikalstamą veiką. Civilinis ieškovas gali panaudoti visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę sprendžiant civilinį ieškinį. Tai paranku teismui, nes nereikia du kartus nagrinėti to paties nusikaltimo aplinkybių, užkertamas kelias nuosprendžio esmės ir civilinio ieškinio sprendimo prieštaravimams atsirasti, mažiau sugaištama laiko ir sunaudojama lėšų procesui vykdyti, sudaroma galimybė greičiau atlyginti žalą.