Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė

Santrauka

Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptautinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skaičius. Užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių registro duomenimis, 1990 metais Lietuvos Respublika su kitomis valstybėmis pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53, 1999 – 56, 2000 – 40, 2001 – 53.
Tarptautinių sutarčių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių įsigaliojimo ir taikymo, sutarčių laikymosi, sutarčių aiškinimo, sutarčių pataisų, sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtas konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymo praktiką.
Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktrinos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų pirma reikėtų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje“. Teritorinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje išnagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. V. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar pasigendama darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Šiame straipsnyje analizuosime kai kuriuos nenagrinėtus tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisinėje sistemoje ir kai kuriuos kitus su tarptautinėmis sutartimis susijusius aspektus.