Vaiko atskyrimas nuo tėvų ir alternatyvioji globa Europos Ţmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje

Santrauka

Individo, valstybės ir šeimos santykis teisėje visada buvo ir išlieka skirtingų ideologinių, socialinių bei kultūrinių visuomenės tendencijų materializavimosi lauku. Ilgą laiką valstybės intervencijos į šeimą ribos buvo apskritai neapibrėžtos, o jų apimtį kiekvienu atveju lėmė valstybės poreikis ir jos valia. Palyginti visai neseniai būtinybė saugoti šeimos vientisumą, kaip ją sudarančių individų identiškumo pagrindą, buvo įkūnyta visuotinai pripažintuose žmogaus teisių standartuose.
Akivaizdu, kad valstybės intervencijos į šeimos gyvenimą padariniai skaudžiausiai gali pasireikšti vaikams, kuriems, ypač mažiems, šeimos ryšiai yra kritinis interesas. Straipsnyje analizuojamas „klasikinis“ valstybės intervencijos į vaiko ir tėvų šeimos gyvenimą atvejis: vaiko ir tėvų atskyrimas ir dėl to taikomos alternatyviosios globos priemonės. Pripažindamas, kad bendrų tokios intervencijos kriterijų paieška yra nelengvas dalykas, autorius sutelkia dėmesį į neabejotinai veiksmingiausio tarptautinio žmogaus teisių apsaugos mechanizmo – Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Žmogaus Teisių Komisijos – praktiką nagrinėjant bylas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų asmens teisių pažeidimo. Atliekamos analizės pagrindu siekiama išgryninti žmogaus teisių standartus, kuriuos implikuoja Konvencijoje įtvirtintas proporcingumo arba visuomenės ir individo interesų pusiausvyros principas, tikintis, kad gautos išvados gali prisidėti prie nacionalinių teisės aktų ir jų interpretacijos bei taikymo tobulinimo.