Sovietinė agresija prie Lietuvą 1940 metais: nepagrįsti mėginimai ją pateisinti tarptautinės teisės požiūriu

Santrauka

Straipsnis skirtas svarbiausiems tarptautiniams teisiniams klausimams, susijusiems su 1940 m. sovietine agresija prieš Lietuvą. Jame nagrinėjami ir tarptautinės teisės požiūriu įvertinami Rusijos teisinėje literatūroje ir jos pareigūnų pareiškimuose pasitaikantys mėginimai pateisinti SSRS veiksmus prieš Lietuvą. Tokios pozicijos esmė buvo atspindėta oficialiame 2000 m. birželio 9 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime dėl Lietuvos Respublikos Seimo svarstyto įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ projekto.
Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama teiginiui, kad 1940 m. galiojusios tarptautinės teisės normos nedraudė tokių veiksmų, kokių buvo imtasi Lietuvos atžvilgiu, nes susiformavęs agresyvaus karo draudimas neva nereiškė draudimo grasinti jėga. Taip pat tiriama su šiuo teiginiu susijusi tezė apie Lietuvos sutikimą, kuris neva legalizavo prieš ją įvykdytus Sovietų Sąjungos prievartinius veiksmus. Straipsnio autorius argumentuotai įrodo panašių teiginių nepagrįstumą, analizuoja tuometines ir dabartines tarptautinės teisės normas bei jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat atkreipia dėmesį į pačios Rusijos poziciją, išreikštą galio-jančioje 1991 m. sutartyje su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Savo išvadoms pagrįsti autorius naudoja sisteminį, lyginamąjį, istorinį, teleologinį, loginį ir kitus tyrimo metodus.
Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad ir pagal 1940 m. galiojusią tarptautinę teisę Sovietų Sąjungos veiksmai kvalifikuotini kaip agresija prieš Lietuvą, o Lietuvos sutikimas neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes buvo išgautas prievarta. Ši išvada daugiausia grindžiama formalia ir sistemine tuometinių tarptautinių sutarčių analize, taip pat valstybių praktika bei Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo jurisprudencija, aiškinančia galiojusias tarptautinės teisės normas.