Finansinės nuomos ir tiesioginio lizingo santykis pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą

Santrauka

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo plėtotis rinkos ekonomika, tačiau finansinės nuomos sutartiniai santykiai daugiau nei dešimtmetį nebuvo reguliuojami specialiomis teisės normomis. Ir tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui finansinė nuoma buvo reglamentuota kaip atskira sutarčių rūšis.
Kiekvieno naujo visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sukūrimas skatina jo nagrinėjimą teoriniu moksliniu požiūriu bei galimą arba esamą jo reikšmės ir įtakos reguliuojamiems visuomeniniams santykiams vertinimą. Atsižvelgiant į lizingo santykių įvairovę bei sudėtingumą, net ir sukūrus finansinės nuomos teisinį reguliavimą sutarčių teisėje, išlieka gana daug neaiškumų, pradedant konceptualiu šių santykių atribojimu nuo kitų panašių sutartinių santykių ir baigiant atskirų problemų, iškylančių dėl teisinio reglamentavimo neišsamumo bei nenuoseklumo, sprendimu.
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse reglamentuojama finansinės nuomos sąvoka bei jos santykis su viena iš dvišalių lizingo rūšių – tiesioginiu lizingu, taip pat apžvelgiama užsienio valstybių patirtis šioje srityje. Straipsnio tikslas – nustatyti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme tiesioginį lizingą būtų galima laikyti finansinės nuomos rūšimi, bei įvertinti finansinės nuomos santykius reglamentuojančių nuostatų reikšmę ir įtaką tiesioginio lizingo santykiams.