Nuteistųjų socialinė reabilitacija

Santrauka

Straipsnyje tyrinėjama nuteistųjų socialinės reabilitacijos teorija ir praktika nuo 1971 m. (kai buvo priimtas Pataisos darbų kodeksas) iki 2003 m. (kai buvo priimtas Bausmių vykdymo kodeksas). Socialinė reabilitacija Pataisos darbų kodekse buvo vadinama nuteistųjų pataisymu ir perauklėjimu, tačiau tai buvo tik deklaracija, nes dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pataisa ir perauklėjimas iš tikrųjų nebuvo įmanomas. Tyrimai parodė, kad nuo 1971 iki 1990 m. pataisos įstaigų darbuotojų veikla daugiausia apsiribojo draudimais ir nuteistųjų režimo stiprinimu. Priėmus Bausmių vykdymo kodeksą pataisos ir perauklėjimo procesas keičiamas socialine reabilitacija, tačiau pats kodekso pavadinimas orientuoja į baudimą.
Straipsnio tikslas – ištirti pataisos įstaigų darbuotojų pasirengimą ir prielaidas socialinei reabilitacijai, pateikiant pažangiausių užsienio šalių penitencinių sistemų socialinės reabilitacijos programas, pabrėžiant pataisos įstaigų darbuotojų empatiškumą nuteistiesiems ir jų sugebėjimą bei galimybes aprūpinti nuteistuosius darbu, kaip nuteistųjų socialinės reabilitacijos tobulinimo prielaidą. Ypač svarbios tyrimo išvados, jog nuteistųjų socialinė reabilitacija sėkminga tada, kai nuteistųjų ir pataisos įstaigų darbuotojų, giminių, bendruomenės narių santykiai empatiški, kai nuteistieji gali patenkinti savo poreikius doru darbu, kai, įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui, gerokai mažėja nuteistųjų skaičius.