Konstitucinis Teismas 1938 metų Lietuvos Konstitucijos projekte

Santrauka

Straipsnyje, remiantis pastaruoju metu atliktų archyvinės medžiagos duomenų paieškų rezultatais, siekiama patikslinti lietuvių teisinėje literatūroje nusistovėjusį teiginį, jog tarpukaryje Lietuvoje konstitucinės justicijos problematika analizuota tik teoriškai.
Priešingus Konstitucijai įstatymus paskelbusi neturinčiais galios, 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija nenumatė mechanizmo, užtikrinančio šio reikalavimo gyvybiškumą. Konstitucijos projektą rengusi komisija manė tenkintis konstitucinėmis nuostatomis, įpareigojančiomis: Seimą – nepriimti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, Respublikos prezidentą – saugoti Konstituciją, taigi neskelbti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, Ministrų kabinetą ir ministrus – vykdyti Konstituciją, taigi nekontrasignuoti prieštaraujančių Konstitucijai įstatymų.
Aktyviai propaguodamas konstitucinio teismo idėją profesorius M. Römeris buvo įsitikinęs, kad Lietuvoje jį steigti dar nepribrendusios sąlygos, nes konstitucinis teismas esantis „institucija, tinkama ramiam, nuo audrų apsaugotam, konstitucingumo gynimui“, o Lietuvoje konstitucinė santvarka dar nesanti nusistovėjusi.
Nepaisant to, ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pradėjus rengti naujos Konstitucijos projektą, numatyta steigti konstitucinį teismą, todėl į projektą įtrauktos normos, reglamentavusios konstitucinio teismo sudėtį, teisės kreiptis į konstitucinį teismą subjektus, leistinus konstitucinio teismo nagrinėjimo objektus, galimus konstitucinio teismo sprendimo padarinius. Tiesa, praėjus šiek tiek laiko visi straipsniai, skirti konstituciniam teismui arba užsimenantys apie jį, iš projekto buvo išbraukti.
Konstitucinės justicijos konstitucijos projekte atsisakyta projekto rengėjams įsitikinus jos nesuderinamumu su autoritariniais konstitucijos pagrindais: įstatymų leidybai esant priskirtai Respublikos prezidento veiklos sričiai, konstitucinio teismo veikla, kontroliuojanti įstatymų kokybę, neišvengiamai turėjo žeisti plačiai diegiamus valstybės vadovo autoritetą ir galias.