Atstovavimas Europos Sąjungoje: sprendimų priėmimo efektyvumas ir valstybių lygybė
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742783694a6e
Santrauka
Plėtrą – nuo šešių šalių narių ji turi perspektyvų išsiplėsti iki dvidešimt septynių. 2000 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos viršūnių susitikime buvo patvirtinta Nicos deklaracija, kurioje kviečiama pradėti diskusiją dėl Europos ateities. Atsižvelgiant į tai, buvo įvardyti ir kai kurie svarbiausi klausimai, dėl kurių turėtų būti susitarta: 1) Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos padalijimas, 2) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos statusas, 3) su-tarčių supaprastinimas, 4) nacionalinių parlamentų vaidmuo būsimoje Europos Sąjungoje. 2001 m. gruodžio mėn. Lakeno viršūnių susitikime buvo paskelbta Lakeno deklaracija, kuri įkūrė Konventą dėl Europos ateities. Pagrindinė Konvento paskirtis – aptarti Nicos deklaracijoje įvardytus klausimus ir pasiūlyti jų sprendimo būdus. 2004 m. ES tarpvyriausybinė konferencija priėmė galutinius šios srities sprendimus.
Būtina pažymėti, kad visi paminėti klausimai gali būti išspręsti tik politinio kompromiso būdu. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti teisinį kompetencijos pasidalijimo mechanizmą ir atskleisti valstybių narių įtaką priimant sprendimus Europos Sąjungoje. Sprendimų priėmimas viršnacionaliniame lygmenyje yra labai sudėtingas. Parlamentinėse demokratijose pripažįstamas valdžios suskirstymas į tris sistemas. Tuo tarpu Bendrijos institucijų negalima griežtai suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias ir vykdomąsias. Priimant sprendimus Europos Sąjungoje dalyvauja daugybė politinių subjektų, o patį procesą lemia įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai (karas Irake, nacionaliniai interesai ir t. t.). Tai daro patį sprendimų priėmimo procesą įdomiu tyrimo objektu. Straipsnio autorius neketina šią problemą atskleisti visapusiškai, tik nori atkreipti dėmesį į tam tikrus jos aspektus. Straipsnyje taikytas mokslinės literatūros analizės metodas.
Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje analizuojamos Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos ribos. Antrojoje dalyje aptariama nacionalinių valstybių įtaka priimant sprendimus ES.
Būtina pažymėti, kad visi paminėti klausimai gali būti išspręsti tik politinio kompromiso būdu. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti teisinį kompetencijos pasidalijimo mechanizmą ir atskleisti valstybių narių įtaką priimant sprendimus Europos Sąjungoje. Sprendimų priėmimas viršnacionaliniame lygmenyje yra labai sudėtingas. Parlamentinėse demokratijose pripažįstamas valdžios suskirstymas į tris sistemas. Tuo tarpu Bendrijos institucijų negalima griežtai suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias ir vykdomąsias. Priimant sprendimus Europos Sąjungoje dalyvauja daugybė politinių subjektų, o patį procesą lemia įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai (karas Irake, nacionaliniai interesai ir t. t.). Tai daro patį sprendimų priėmimo procesą įdomiu tyrimo objektu. Straipsnio autorius neketina šią problemą atskleisti visapusiškai, tik nori atkreipti dėmesį į tam tikrus jos aspektus. Straipsnyje taikytas mokslinės literatūros analizės metodas.
Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje analizuojamos Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos ribos. Antrojoje dalyje aptariama nacionalinių valstybių įtaka priimant sprendimus ES.
plugins.themes.bootstrap3.article.details674278369895a
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.