Mykolas Romeris apie Klaipėdos krašto autonomiją

Santrauka

Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo tik po 1923 m. sukilimo. 1924 m. Paryžiuje Lietuva sudarė Konvenciją, pagal kurią krašto suverenumas galutinai buvo perduotas Lietuvai. Pagal Konvenciją Lietuva įsipareigojo suteikti kraštui autonomijos statusą. Krašto autonomijos statusas buvo nustatytas Konvencijoje ir Statute. Šie dokumentai teisininkų buvo vertinami nevienareikšmiškai. Nuomonių skirtumai tarp Klaipėdos krašto konvencijos signatarių atsirado ir įgyvendinant autonomijos nuostatas praktikoje.
Klaipėdos krašto teisinės padėties, Statuto ir Konvencijos, cesijos raidos klausimais rašė vokiečių tarptautinės ir konstitucinės teisės tyrinėtojai A. Rogge, J. Wallatas A. Hesse ir kt. Suprantama, ši tema plačiai nagrinėta ir Lietuvos teisininkų, taigi T. Petkevičiaus, D. Krivicko, S. Daukšos išsamų Konvencijos komentarą buvo pateikęs J. Robinzonas.
Klaipėdos krašto konvenciją atskiruose darbuose nagrinėjo ir M. Romeris. Apie tai jis užsiminė savo dvitomyje „Valstybė“, „Lietuvos konstitucinės paskaitos“, taip pat buvo pasirodę tam skirti straipsniai lietuviškoje periodikoje. Kita svarbi aplinkybė, siejanti M. Romerį su šia problema, yra ta, kad 1932 m. jis buvo Lietuvos paskirtu (ad hoc) teisėju Lietuvos ir Santarvės valstybių byloje Nuolatiniame Tarptautiniame Teisingumo Teisme dėl Klaipėdos krašto konvencijos ir Statuto aiškinimo. Tikėtina, kad M. Romerio, kaip Lietuvos konstitucinės teisės žinovo, patirtis iš tiesų buvo naudinga aiškinant Statuto nuostatas Teisme ir priimant atitinkamą sprendimą. 1933 m. M. Romeris „Vaire“ paskelbė straipsnį, kuriame apžvelgė šio Teismo priimto sprendimo pagrindinius nuostatus ir kritiškai įvertino teisėjų, priėmusių atskirą nuomonę dėl šio sprendimo, argumentus.
Straipsnyje kaip tik ir siekiama panagrinėti M. Romerio išsakytas mintis apie Klaipėdos krašto autonomiją.
Straipsnyje remtasi istoriniu, lyginamuoju ir loginiu metodais.