Mykolo Romerio teisinės valstybės modelis Vakarų Europos teisinės valstybės koncepcijos kontekste
plugins.themes.bootstrap3.article.main673fb347f0c3c
Santrauka
Straipsnyje Vakarų Europos teisinės valstybės modelis Vakarų Europos teisinės valstybės koncepcijos kontekste analizuojamas prof. M. Romerio mokslinis palikimas, skirtas teoriniams ir praktiniams teisinės valstybės klausimams. To meto Vakarų Europos šalių valstybinės, teisinės patirties analize M. Romeris rėmėsi kurdamas idealios teisinės valstybės modelį.
M. Romerio teisinės valstybės samprata atitiko tuo metu Vakarų Europoje vyravusios liberalistinės teisinės valstybės interpretacijos tendenciją. Teisinę valstybę M. Romeris buvo linkęs apibrėžti kaip teisėtumo valstybę, kuriai pirmiausia rūpi apsaugoti asmens teises nuo įstatyme neįformintos valstybinės valdžios savivalės. Teisinė tvarka valstybėje, pasak M. Romerio, pasiekiama tokiu lygiu, kokiu joje yra organizuotas ir užtikrintas teisės veikimas, kiek tas veikimas apsaugotas nuo teisės laužymo.
Šią M. Romerio poziciją neabejotinai stiprino H. Kelseno teorijos nuostatos.
Siekiant, kad įsteigtosios valdžios institucijos nenukryptų nuo konstitucijos normų, reikalingos, M. Romerio nuomone, tam tikros teisinio ir neteisinio pobūdžio garantijos. Aptardamas neteisinio pobūdžio garantijas, profesorius didelę svarbą teikė M. Hauriou teorijai – pasak M. Romerio, būtent ji sieja valstybę su visuomene.
M. Romeris, veikiamas L. Duguit pažiūrų, nuosekliai gynė idėją, jog konstitucijai turi paklusti ne tik piliečiai, bet ir aukščiausia valstybinė valdžia. Valstybinių institucijų bei valdininkų veiklos kontrolę, kurios tikslas – apsaugoti teisę nuo jos reikalavimų pažeidimų, atkurti pažeistus teisės imperatyvus, M. Romeris skirstė į tarnybinę (hierarchinę) ir teisminę priežiūrą. Klausimas apie teismo veiklos panaudojimą užtikrinant teisėtumą valstybės institucijų veikloje buvo gana populiarus to meto teisės teorijoje. M. Romeris plačiai rėmėsi Vakarų Europos mokslininkų L. Duguit, A. Esmeino, G. Jellineko, H. Kelseno, M. Hauriou su šiuo klausimu susijusiomis išvadomis. Pagrindinė teismo funkcija, M. Romerio nuomone, – neteisės konstatavimas ir sudraudimas. Pagal teismų atliekamas funkcijas M. Romeris šias institucijas skirstė į baudžiamąjį, civilinį teismą ir „valdžios organų darbų“ teismą, skirtą pagrindinių valstybės institucijų ir valdininkų darbams kontroliuoti. Šis teismas, pasak M. Romerio, turėtų susidėti iš trijų dalių (teismų), nes valdžios funkcija yra paskirstyta trims autonomiškoms valstybės institucijų sistemoms: konstitucinio teismo, administracinio ir kasacinio teismo.
M. Romerio veikaluose sutelktos idėjos apie optimalų teisinės valstybės modelį. Naudodamasis XIX–XX a. Vakarų Europos mokslininkų darbais, profesorius ne tik atskleidė svarbiausius teisinės valstybės bruožus, bet ir kritikavo bei atmetė tai, kas, jo nuomone, buvo klaidinga ar perdėta. Šiuo aspektu M. Romerio teisinės valstybės idėja, jo išvados tampa itin prasmingos.
M. Romerio teisinės valstybės samprata atitiko tuo metu Vakarų Europoje vyravusios liberalistinės teisinės valstybės interpretacijos tendenciją. Teisinę valstybę M. Romeris buvo linkęs apibrėžti kaip teisėtumo valstybę, kuriai pirmiausia rūpi apsaugoti asmens teises nuo įstatyme neįformintos valstybinės valdžios savivalės. Teisinė tvarka valstybėje, pasak M. Romerio, pasiekiama tokiu lygiu, kokiu joje yra organizuotas ir užtikrintas teisės veikimas, kiek tas veikimas apsaugotas nuo teisės laužymo.
Šią M. Romerio poziciją neabejotinai stiprino H. Kelseno teorijos nuostatos.
Siekiant, kad įsteigtosios valdžios institucijos nenukryptų nuo konstitucijos normų, reikalingos, M. Romerio nuomone, tam tikros teisinio ir neteisinio pobūdžio garantijos. Aptardamas neteisinio pobūdžio garantijas, profesorius didelę svarbą teikė M. Hauriou teorijai – pasak M. Romerio, būtent ji sieja valstybę su visuomene.
M. Romeris, veikiamas L. Duguit pažiūrų, nuosekliai gynė idėją, jog konstitucijai turi paklusti ne tik piliečiai, bet ir aukščiausia valstybinė valdžia. Valstybinių institucijų bei valdininkų veiklos kontrolę, kurios tikslas – apsaugoti teisę nuo jos reikalavimų pažeidimų, atkurti pažeistus teisės imperatyvus, M. Romeris skirstė į tarnybinę (hierarchinę) ir teisminę priežiūrą. Klausimas apie teismo veiklos panaudojimą užtikrinant teisėtumą valstybės institucijų veikloje buvo gana populiarus to meto teisės teorijoje. M. Romeris plačiai rėmėsi Vakarų Europos mokslininkų L. Duguit, A. Esmeino, G. Jellineko, H. Kelseno, M. Hauriou su šiuo klausimu susijusiomis išvadomis. Pagrindinė teismo funkcija, M. Romerio nuomone, – neteisės konstatavimas ir sudraudimas. Pagal teismų atliekamas funkcijas M. Romeris šias institucijas skirstė į baudžiamąjį, civilinį teismą ir „valdžios organų darbų“ teismą, skirtą pagrindinių valstybės institucijų ir valdininkų darbams kontroliuoti. Šis teismas, pasak M. Romerio, turėtų susidėti iš trijų dalių (teismų), nes valdžios funkcija yra paskirstyta trims autonomiškoms valstybės institucijų sistemoms: konstitucinio teismo, administracinio ir kasacinio teismo.
M. Romerio veikaluose sutelktos idėjos apie optimalų teisinės valstybės modelį. Naudodamasis XIX–XX a. Vakarų Europos mokslininkų darbais, profesorius ne tik atskleidė svarbiausius teisinės valstybės bruožus, bet ir kritikavo bei atmetė tai, kas, jo nuomone, buvo klaidinga ar perdėta. Šiuo aspektu M. Romerio teisinės valstybės idėja, jo išvados tampa itin prasmingos.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673fb347f3ede
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.