Administracinių teisės aktų teisėtumo problema prof. Mykolo Romerio mokslo darbuose

Santrauka

Administracinių teisės aktų teisėtumas, įstatymų konstitucingumas (teisėtumas) yra aktualijos, kurias visapusiškai savo mokslo veikaluose nagrinėjo M. Romeris. M. Romeris teigė, kad teisėtumo principas yra vienas fundamentaliausių dėsningumų, kurį lemia teisinės valstybės filosofija ir be kurio negali egzistuoti demokratinė teisėtvarka. Išskirtinį dėmesį savo mokslinėse studijose M. Romeris skyrė administracinių teisės aktų teisėtumo kontrolės formai ir turiniui.
Straipsnyje analizuojamos M. Romerio mokslinės nuostatos ir teiginiai dėl administracinių teisės aktų teisėtumo užtikrinimo socialinių, politinių ir teisinių prielaidų. Konstatuojama, kad M. Romeris įtaigiai įrodė, kad kontinentinės teisės tradicijos šalyse tik specializuotas administracinis teismas gali užtikrinti visapusišką administracinių teisės aktų teisėtumo kontrolę.
Straipsnyje siekiama plačiau atskleisti tas istorines, teisines aplinkybes ir priežastis, kurioms veikiant formavosi administracinių teisės aktų teisėtumo kontrolės koncepcija. Minimi ir konkretūs teisiniai reiškiniai, kuriuos mokslininkai apibūdina kaip administracinio teismo užuomazgas (Steigiamojo Seimo Skundų ir tardymo komisija ir Valstybės Taryba).
Atkreipiamas dėmesys į vieną esmingiausių M. Romerio mokslinių tezių, t. y. jo poziciją dėl teismo vaidmens teisinės valstybės konstrukcijoje. M. Romeris buvo įsitikinęs, kad įstatymų konstitucingumą turi kontroliuoti konstitucinis teismas, administracinių teisės aktų teisėtumą – administracinis teismas, o teismo aktų teisėtumą – kasacinis teismas.
Daroma išvada, kad M. Romerio mokslinės nuostatos dėl teisės aktų teisėtumo užtikrinimo institucinių formų ir turinio atsispindi dabartinėje Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, kurioje Konstitucijoje įtvirtintais pagrindais veikia Konstitucinis Teismas ir administraciniai teismai.