plugins.themes.bootstrap3.article.main674275121914e

Piotr Girdwoyń

Santrauka

Straipsnyje istoriniame kriminalistikos mokslo plėtros kontekste nagrinėjami naujų identifikacijos metodų taikymo teisiniai ir dalykiniai aspektai. Nauji tyrimo metodai ir kartu nauji įrodymai įvairių šalių jurisdikciniame procese taikomi nevienodai. Straipsnio autorius išskiria tris sistemas: konservatyvioji – vienareikšmiškai nepripažįsta naujų (neįteisintų) įrodymų rūšių; liberalioji – suteikia galimybę pripažinti naujas įrodymų, jei jie atitinka tam tikrus kriterijus, rūšis; besiformuojančių tradicijų sistemos. Autoriaus nuomone, Lenkija priklauso trečiajai grupei.
Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriamas naujiems DNR tyrimo metodams bei jų vertinimo problemai.
Nagrinėdamas sąvoką „naujas įrodymas“ autorius analizuoja ir vertina jos požymius, bando atsakyti į klausimą apie metodo moksliškumą. Spręsdamas šį klausimą, autorius remiasi žinomu Dauberto standartu dėl įrodymų vertinimo kriterijų.
Lenkijos teismų praktikoje dėl įrodymų vertinimo kriterijų pabrėžiamos dvi pagrindinės sąlygos:
− pakankamas metodo patikimumas;
− metodo metodologinis nepriekaištingumas.
Apibendrindamas teismų praktikos analizę, autorius konstatuoja, kad DNR tyrimų rezultatus pripažinti kaip įrodymus būtina, jei:
− identifikacinį tyrimą atlieka žinoma mokslinė institucija, turinti atitinkamą materialinę bazę, praktinę patirtį atliekant tokius tyrimus bei kvalifikuotus darbuotojus. Institucija veikia kaip universitetinės katedros struktūros dalis arba turi akreditaciją;
− tyrimo metodai turi išplaukti iš teorijos, o taikant juos būtina remtis nustatytomis taisyklėmis, kurios užtikrintų patikimą rezultatą. Jeigu metodas nėra visuotinai pripažintas, konkrečios identifikacijos atveju būtinas kitos nepriklausomos mokslinės institucijos verifikacijos tyrimas;
− tyrimų rezultatus būtina pateikti kiekybine išraiška.

plugins.themes.bootstrap3.article.details674275121cb0a

Skyrius
Mokslo straipsnis