plugins.themes.bootstrap3.article.main673fbc43bdfff

Leta Dromantienė

Santrauka

Straipsnio tikslas – atskleisti Europos Sąjungos (ES) vykdomą socialinę neįgaliųjų politiką kuri, tapusi savarankiška ES politikos sritimi, apėmė ne tik naujus aspektus, bet ir naujas socialines kategorijas – pagyvenusiuosius, neįgaliuosius, jaunimą, ilgalaikius bedarbius, išanalizuoti ES neįgaliųjų socialinės politikos raidą sutartyse, kituose ES teisiniuose aktuose ir socialinėse programose.
Straipsnyje akcentuojamas ES dominuojantis požiūris į neįgaliuosius kaip turinčius individualių poreikių asmenis. Šio požiūrio svarba ta, kad juo grįsta ES socialinė politika yra labiau socialiai integruojanti ir reiškia esminį posūkį nuo specialių programų neįgaliesiems į lygių galimybių jiems sudarymą.
ES pripažįstama, kad neįgalieji yra reikšmingas žmogiškasis išteklis įgyvendinant Lisabonos strategiją, kurios siekis – kurti aktyvią gerovės valstybę, t. y. siekti kuo didesnio užimtumo ir lygių galimybių visiems įgyvendinimo. Straipsnyje atskleidžiami valstybių narių socialinių neįgaliųjų politikų skirtumai, priklausantys nuo jose vyraujančio gerovės modelio, aptariama, ar Lietuvos socialinė politika atitinka ES politiką.

plugins.themes.bootstrap3.article.details673fbc43c2250

Skyrius
Mokslo straipsnis