Visuomenės saugumo ir žmogaus teisių ryšys kaip antiterorizmo ideologijos legitimacijos pagrindas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos visuomenės saugumo ir žmogaus teisių ryšio prasmė ir šiam ryšiui kylančios grėsmės socialinės raidos lūžio laikotarpiais. Šis ryšys klostėsi ir klostosi sudėtingoje istorinėje visuomenių kultūros raidoje iš pradžių kaip moralinė, o dabar ir kaip teisinė žmogaus gyvybės ir orumo apsauga. Šių pagrindinių vertybių teisinė apsauga laiduoja socialinių ryšių sklaidą ir yra esminis pagrindas neutralizuoti naujas grėsmes bei toliau plėtoti visuomenės saugumą.
Dauguma grėsmių individui kyla dėl to, kad žmonės gyvena socialinėje aplinkoje. Ji generuoja neišvengiamą socialinį, ekonominį ir politinį spaudimą. Pagrindinis grėsmių žmogui šaltinis yra valstybė. Tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės kyla keturios grėsmių kategorijos: 1) iš įstatymų priėmimo ir taikymo kylančios grėsmės; 2) iš tiesioginio valstybinio administravimo arba politinio veiksmo prieš individą arba jų grupę kylančios grėsmės; 3) iš kovos dėl valstybės mechanizmo kontrolės kylančios grėsmės; 4) dėl valstybės išorinio saugumo politikos kylančios grėsmės.
Terorizmas patenka į kovos dėl valstybės institucijų kontrolės keliamų grėsmių kategoriją. Visos terorizmo atmainos grasina individams: ir tos, kurių taikinys yra valstybės aparatas, ir tos, kurių taikinys yra gyventojai. Terorizmas, kaip ir kitos politinės prievartos formos, ne tik tiesiogiai neigia individų saugumą, bet ir stiprina valstybės grėsmes individų saugumui. Ilgai valstybę varginantis terorizmas kelia išorinį pavojų valstybės saugumui.
Politinės prievartos formos dažniausiai įsivyrauja socialinės raidos lūžio laikotarpiais, kai iš esmės keičiasi politinės jėgos ir jų tarpusavio santykiai. Dabartiniu laikotarpiu vyksta visuomenių socialinės raidos lūžis planetos mastu, kurį sukelia perėjimas į informacinę erą, sutampantis su globalizacijos plėtimosi sąlygomis. Globalizacija tapo ne tik žmogiškosios būties naujuoju matmeniu, bet ir tarptautinio terorizmo reiškimosi kontekstu. Tarptautinis terorizmas, kaip globalizacijos neigiamas šešėlinis padarinys, yra galingas iššūkis Vakarų visuomenių demokratinio politinio režimo modelio gyvybingumui.
Antiterorizmo ideologija gali būti dviejų iš principo skirtingų krypčių. Viena jų gali kliautis tik valstybe, kuri, siekdama kovos su terorizmu veiksmingumo, gali įtikinti visuomenę laikinai apriboti pagrindines žmogaus teises, ir taip toje kovoje tapti augančia grėsme ginamų individų saugumui. Pilietinės visuomenės požiūriu, esminė yra ta strategija, kuri remiasi abipusiu valstybės saugumo ir individo saugumo ryšiu. Pilietinės visuomenės subjektai turi aktyviai kurti socialinių ryšių tinklus ir taip įsitraukti į visuomenės saugumo kūrimą bei jo apsaugą. Toks abipusis valstybės ir individo saugumo ryšys suprantamas kaip normali socialinių subjektų sugyvenimo sąlyga. Ši kovos su terorizmu ideologija turi riboti galimybes įsigalėti tokiai valstybei, kuri pati taptų augančių grėsmių individų ir visos visuomenės saugumui šaltiniu. Todėl neišvengiamai ir pabrėžtinai reikia saugoti žmogaus teises ir laisves net terorizmo grėsmių akivaizdoje.