Draudimo skųsti sprendimą už akių klausimai

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtintas draudimas šaliai, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, skųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka. Apžvelgdama skirtingą sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūros bei apeliacinio proceso teisinę prigimtį, autorė nesutinka su kritikų argumentais, kad specialios teisių gynybos procedūros pasyviajai šaliai nustatymas yra lemtas įstatymo leidėjo siekio „nubausti“ pasyviąją šalį arba kad toks teisinis reglamentavimas pats savaime laikytinas pažeidžiančiu pasyviosios šalies teises.
Kartu straipsnyje pripažįstama, kad absoliutus apeliacijos teisės draudimas pasyviajai šaliai nėra visiškai suderintas su gana griežtomis įstatyme įtvirtintomis sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygomis. Ši teisinio reglamentavimo spraga turi neigiamą įtaką teismų praktikai, nes apeliacinės instancijos teismai yra verčiami peržengti savo kompetencijos ribas nagrinėjant atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis atsisakoma pakeisti sprendimą už akių.
Įvertinus užsienio valstybių patirtį šioje srityje, Lietuvoje pasirinktą sprendimo už akių modelį bei įtvirtinto ribotos apeliacijos modelio ypatumus, egzistuojančią problemą siūloma spręsti pasirenkant kompromisinį variantą – suteikiant pasyviajai šaliai galimybę apeliacine tvarka skųsti sprendimą už akių esant tam tikriems įstatyme aiškiai įvardytiems pagrindams.