Darbo sutarties rūšių išskyrimas ir jų nustatymas

Santrauka

Lietuvos Respublikos darbo kodekse [1] (toliau – DK) numatomos įvairių rūšių darbo sutartys (DK 108 str.), kurios dėl termino, darbų pobūdžio, funkcijų ypatumų, darbuotojų psichofizinių savybių ir kitų objektyvių priežasčių negali būti sudaromos vienodomis (darbo sutarties) sąlygomis. Darbo sutarčių rūšių išskyrimas būtinas siekiant diferencijuoti darbuotojų ir darbdavių teisių ir pareigų reglamentavimą, atsižvelgiant į tokių darbo sąlygų ypatumus ar į darbuotojų psichofizines savybes, bei nustatyti papildomą darbuotojų teisių apsaugą. Reikia pažymėti, kad darbo santykiai, susiklostę pagal kelias darbo sutartis, tampa komplikuoti dėl darbo sutarčių kaip atskirų sutarčių rūšių išskyrimo. Straipsnyje analizuojami atskiri DK straipsniai, siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką atskiroms darbo sutarties rūšims turi būtinosios darbo sutarties sąlygos. Kaip atskira darbo sutarties rūšis išskirta darbo sutartis dėl antraeilių pareigų. Autorės nuomone, ši darbo sutartis praranda savo tikslinę paskirtį, kai asmuo nebedirba pirmaeilių pareigų, ir klausimas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimo lieka neišspręstas.
Kaip viena iš darbo sutarties būtinųjų sąlygų gali būti darbo sutarties terminas (terminuotose, laikinose, sezoninėse darbo sutartyse) arba darbo laiko trukmė (kitų rūšių darbo sutartyse DK 108 str.). Jei darbo sutartį dėl ne viso darbo laiko išskirtume kaip atskirą darbo sutarties rūšį (tai DK leidžia), būtinoji šios sutarties sąlyga būtų darbuotojo ir darbdavio susitarimu numatytas ne visas darbo laikas.
Pagal šiuo metu reglamentuotą tvarką prašymo dėl teisės dirbti ne visą darbo laiką (arba atvirkščiai – dėl teisės dirbti visą darbo laiką) nagrinėjimas nėra tolygus darbdavio teisei keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas (DK 95 str. 2 d.) pagal DK 120 str. 2 d. Šių dviejų DK normų ir Vyriausybės nutarimo analizė leidžia daryti išvadą, kad susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų arba dėl jų keitimo neatitinka šalių lygybės principo. Atitinkamai būtina sureguliuoti normas taip, kad darbuotojo ir darbdavio susitarimu numatyta būtinoji sąlyga – ne visas darbo laikas – netaptų darbuotojo teisių pažeidimu tarptautinių ir ES teisės normų atžvilgiu.