Karo nusikaltimų reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir jų atitikties tarptautinei teisei problemos

Santrauka

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“ reglamentuodama karo nusikaltimus (101 – 109, 111 – 113 str.) Lietuvos Respublika įgyvendina savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal įvairias tarptautines sutartis, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 m. papildomus protokolus bei 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą. Deja, straipsnio autorius konstatuoja, kad LR BK pateiktos karo nusikaltimų dispozicijos nėra pakankamai suderintos su tarptautiniais dokumentais.
Autoriaus manymu, didžiausia LR BK spraga – nekriminalizuotos veikos, padaromos netarptautinio ginkluoto konflikto metu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos kariai aktyviai dalyvauja tarptautinėse misijose, kurių situaciją galima kvalifikuoti ir kaip netarptautinį ginkluotą konfliktą, tai yra labai didelė LR BK spraga, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti.
Antroji labai svarbi problema – „vado atsakomybės“ doktrinos įgyvendinimo sunkumai pagal LR BK. Pirma, tik kai kurių nusikalstamų veikų dispozicijose nurodoma, kad jos gali būti padaromos davus įsakymą (pvz., 101, 102, 103 str.); antra, nėra aiškaus atsakymo, ar davus įsakymą dėl kitų straipsnių dispozicijose nurodytų veikų asmenį būtų galima patraukti atsakomybėn kaip nusikaltimo bendrininką; trečia, lieka neaišku, ar asmenį galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, jog jis, būdamas karo vadu, nesiėmė veiksmų, kad užkirstų kelią savo pavaldinių daromiems nusikaltimams.
Trečioji problemų grupė susijusi su netinkamu sąvokų perkėlimu į nacionalinę teisę. Pavyzdžiui, vietoj oficialaus Ženevos konvencijų termino „išsigelbėję iš sudužusių laivų asmenys“ vartojamas gerokai siauresnio turinio terminas „žūvančio karo laivo jūreiviai“ (101, 103 str.); nepagrįstai vartojama formuluotė „žagino moteris“, nors analogiška Romos statuto norma išžaginimo nesieja vien tik su moterimis ir apskritai šią normą traktuoja daug plačiau nei LR BK; 109 straipsnyje ypač netiksliai apibrėžiama emblema (ženklas), kuriam suteikiama tarptautinė apsauga. Diskutuotinas taip pat savarankiškas „aneksijos“ sąvokos vartojimas, nes tarptautiniai dokumentai šio požymio niekur nemini kaip savarankiško karo nusikaltimo padarymo laiko požymio, todėl LR BK dispozicijas reiktų performuluoti taip, kad šis požymis būtų vartojamas tik neatsiejant nuo okupacijos; nepagrįstai atskiruose straipsniuose (102, 104 str.) atskirta atsakomybė už gyventojų trėmimą ir perkėlimą, nors tarptautinės teisės šaltiniuose tai akivaizdžiai tapačios veikos, besiskiriančios vieninteliu požymiu – valstybės sienos kirtimu.
Straipsnis baigiamas motyvuotomis išvadomis, kuriose siūlomos konkrečios LR BK straipsnių, reglamentuojančių karo nusikaltimus, pataisos. Autorius taip pat siūlo, kad atsižvelgiant į LR BK normų, reglamentuojančių karo nusikaltimus, aiškinimo problemas, LR BK pateiktos karo nusikaltimų sudėtys, jų požymiai bei vartojamos sąvokos ir terminai pirmiausia turi būti aiškinamos tarptautinės teisės kontekste, įvertinant šių sąvokų ir terminų savarankiškumą, jų skirtumus nuo įprastinių nacionalinės teisės kategorijų.