Lietuvos ekologinės teisės paskirtį atspindinčių teisinių kategorijų tapatumo paieška teorijoje bei praktikoje
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742e2e90d682
Santrauka
Šio straipsnio tikslas – atsižvelgiant į Lietuvos ekologinės teisės paskirtį įvertinti kai kurias bendrąsias ekologinės teisės teorijoje bei praktikoje vyraujančias teisines kategorijas ir patikslinti ekologinės teisės principines, bendrąsias nuostatas. Remiantis ekologinės ir administracinės teisės mokslo žiniomis, taikant sisteminės analizės, dokumentų analizės, lingvistinį, lyginimo, loginį, stebėjimo metodus kuriama ir siūloma nauja, patikslinta ekologinės teisės objekto bei dalyko samprata.
Atskleidžiami viešojo valdymo institucijų veiklos bendrieji trūkumai vykdant valstybinę ekologinę kontrolę, t. y. sprendžiant ekologinius konfliktus bei užtikrinant visuomenės ekologinį saugumą. Straipsnyje pabrėžiama ekologinės teisės, kaip priemonės ne vien aplinkos objektams išsaugoti, bet ir ekonominėms problemoms, socialiniams konfliktams spręsti bei užkirsti jiems kelią, paskirtis.
Šių tikslų nustatymą iš dalies lėmė tai, jog ekologinės teisės sistema Lietuvoje dar tik kuriama ir nėra stabili. Nors aplinkosaugos srityje valstybės valdžios institucijos kasmet priima gausybę norminių teisės aktų, skurdus doktrininio lygio išplėtojimas, diskusijos doktrinoje nebuvimas neleidžia aiškiai atsakyti, koks turėtų būti ekologinis teisinis reguliavimas, užtikrinantis visuomenės ekologinio saugumo poreikius.
Lietuvos ekologinės teisės bendrųjų principų, jos paskirties tapatumo teisingas nustatymas – visos ekologinės teisės šakos, jos institutų tobulinimo pagrindas. Tokio tobulinimo būtinybė bei prielaidos – ne vien ekologinės teisės sistemos naujumas, kaita, bet ir per mažas valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų dėmesys aplinkosaugos problemoms, visuomenės ekologiniams interesams. Pastaruoju metu Europos Sąjungos valstybėse vykstantys socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, padidėję visuomenės ekologinio saugumo poreikiai ir su tuo susijęs dėmesys ekologinei teisei taip pat yra vienas iš ekologinės teisės tobulinimo paskatų.
Atskleidžiami viešojo valdymo institucijų veiklos bendrieji trūkumai vykdant valstybinę ekologinę kontrolę, t. y. sprendžiant ekologinius konfliktus bei užtikrinant visuomenės ekologinį saugumą. Straipsnyje pabrėžiama ekologinės teisės, kaip priemonės ne vien aplinkos objektams išsaugoti, bet ir ekonominėms problemoms, socialiniams konfliktams spręsti bei užkirsti jiems kelią, paskirtis.
Šių tikslų nustatymą iš dalies lėmė tai, jog ekologinės teisės sistema Lietuvoje dar tik kuriama ir nėra stabili. Nors aplinkosaugos srityje valstybės valdžios institucijos kasmet priima gausybę norminių teisės aktų, skurdus doktrininio lygio išplėtojimas, diskusijos doktrinoje nebuvimas neleidžia aiškiai atsakyti, koks turėtų būti ekologinis teisinis reguliavimas, užtikrinantis visuomenės ekologinio saugumo poreikius.
Lietuvos ekologinės teisės bendrųjų principų, jos paskirties tapatumo teisingas nustatymas – visos ekologinės teisės šakos, jos institutų tobulinimo pagrindas. Tokio tobulinimo būtinybė bei prielaidos – ne vien ekologinės teisės sistemos naujumas, kaita, bet ir per mažas valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų dėmesys aplinkosaugos problemoms, visuomenės ekologiniams interesams. Pastaruoju metu Europos Sąjungos valstybėse vykstantys socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, padidėję visuomenės ekologinio saugumo poreikiai ir su tuo susijęs dėmesys ekologinei teisei taip pat yra vienas iš ekologinės teisės tobulinimo paskatų.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742e2e911441
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
