Teisinio ir moralinio diskursų antitezė

Santrauka

Šiame straipsnyje nauju aspektu keliama visada aktuali teisės ir moralės santykio problema. XX amžiaus humanitarinė kultūra atkreipė dėmesį į teisiniame diskurse slypinčius pavojus: kaip ir bet kuris kitas funkcionalus santykis, teisinis diskursas yra savyje pakankamas ir logiškai neprieštaringas tiktai santykinai – iki tam tikros ribos, kurią nusako moralinio diskurso horizontai. Moralinis diskursas yra ankstesnis istoriškai, fundamentalesnis žmonių bendruomenės vientisumo ir solidarumo palaikymo prasme, jis visada išlieka kaip pirminė ir privaloma sąlyga teisiniam diskursui neiškreiptai veikti. Žymiausi pasaulio mąstytojai (Michelis Foucault, Jürgenas Habermas, Emanuelis Lévinas, Peteris Sloterdijkas ir kt.) bei menininkai (rašytojas Francas Kafka, dailininkai Gustavas Klimtas, Maxas Ernstas ir kt.) iš esmės sako tą patį: eiliniai piliečiai skaudžiai nukenčia nuo menkiausio pažeidimo patekę į formalizuoto, biurokratizuoto teisės diskurso prievartinės galios lauką. Todėl racionalaus diskurso išbaigtumui reikia tam tikro iracionalaus (vertybėmis nusakomo) likučio.
Aktualūs Lietuvos kultūrinio, ekonominio, politinio ir teisinio gyvenimo pavyzdžiai verčia atkreipti dėmesį ir į priešingą tendenciją, kuri taip pat leidžia įsigalėti nebaudžiamumui, savivalei ir cinizmui, – kai teisės dalykai nesąmoningai, o kartais ir sąmoningai supainiojami su moraliniais, mikliai manipuliuojant skirtingų diskursų panašia retorika. Teisingumui ir teisėtumui svarbu išlaikyti diskretiškumą ir principingumą, nes ir geriausias įstatymas, patekęs į nesąžiningų teisininkų ir valdininkų rankas, virsta savo priešybe.