Aktyvistinė konstitucinė justicija kaip subtili diskrecija inspiruoti teisinius modelius

Santrauka

Vis daugėja abejonių ir emocijų, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas per daug „sau leidžia“, „kitus šokdina“. Jis neva iš santūraus ir negatyvaus Konstitucijos laikymosi tikrintojo („judicial restraint“ modelio) pamažėle virto pozityvios (leistinos, teisingos, legitymios) teisės „atradimo“ ar „parinkimo“ subjektu, suvereniai nustatančiu Seimo konstituciškai optimaliausias teisėkūros galimybes, pavyzdžiui, profesinių sąjungų turto, Seimo narių atostogų ar Teisėjų tarybos reglamentavimo srityje. Gali susidaryti įspūdis, kad 9 teisėjai per daug reikliai ir intensyviai koreguoja 141 bendruomenės atstovų demokratiškai įteisintą diskreciją savarankiškai parinkti normų variantus. Ar pagrįstos tokios abejonės ir su jomis susijusios insinuacijos? Norint atsakyti, reikia gilintis į aktyvistinę konstitucinę justiciją kaip specifinį teismų valdžios instrumentą ir šiuolaikinės teisinės valstybės atributą. Šiuo tikslu straipsnyje bandoma ieškoti aktyvistinio Teismo supratimo ir pateisinimo pagrindų: nagrinėjama vadovavimo valstybei konstitucinė samprata, atskleidžiami aktyvistinės normų kontrolės išraiškos būdai, jais inspiruoti teisiniai modeliai.
Pažymėtina, kad toliau nagrinėjamos problematikos kontekste (ir straipsnio pavadinime) netinka vartoti lietuvių kalboje paplitusius žodžius „aktyvus“ ar „aktyvumas“, nes tarptautiniai terminai „aktyvinti“ ir „aktyvizacija“ (kaip Vakarų literatūroje paplitusios kategorijos „judicial aktivism“ atitikmuo) optimaliau išreiškia nagrinėjamų klausimų esmę: maždaug nuo 2001–2002 m. sankirtos suintensyvėjusią ir vis labiau „reiklesnę“ konstitucinę ginčijamų aktų kontrolę ir jos sąlyginį (atvirą, nebaigtinį) panašėjimą į formaliąją teisę, kurią „sausa“ formuluočių kalba kuria Seimas ir Vyriausybė.