Įrodymų sampratos reglamentavimo baudžiamojo proceso kodekse trūkumai
plugins.themes.bootstrap3.article.main673fa109336eb
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama ir teisės teoretikams, ir teisės praktikams pastaruoju metu itin aktuali problema, kokie ikiteisminio tyrimo duomenys vadintini įrodymais baudžiamajame procese. Plėtojant temą buvo siekiama paanalizuoti, kokia moksline koncepcija turi būti remiamasi norint apibrėžti įrodymų sąvoką baudžiamojo proceso teorijoje bei galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse. Siekiama parodyti ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme vertinamų faktinių duomenų ryšį bei jų tapatumą ir abiejų šių sampratų reikšmę įrodinėjimo procesui. Šios kertinės įrodymų teisės sąvokos atskleidžiamos per baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą įrodymų požymių prizmę. Straipsnyje kritiniu požiūriu vertinama baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta įrodymų sąvoka, nagrinėjami kai kurie svarbiausi įrodymų požymiai. Tarp jų išskirtini šie: įrodymų gavimo leistinumo požymis arba, kitaip tariant, teisėtos įrodymų gavimo procedūros reikalavimas, jų sąsajumas su įrodinėtinomis aplinkybėmis bei duomenų vertinimo ypatybės. Šiuo aspektu parodoma, kad teisinė įrodymų reglamentacija galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse yra neišbaigta. Taip pat pateikiamas pasiūlymas, kaip vertėtų keisti įrodymų sąvoką Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje.
plugins.themes.bootstrap3.article.details673fa10936d5e
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.