Ar įkeitimo teisės akcesoriškumas – dogma?

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Lietuvos ir kitų Europos šalių įkeitimo teisės akcesoriškumo problema, kuriant galimą Eurohipotekos modelį. Straipsnyje pabrėžiama, kad akcesoriškumas, kaip vienas iš pagrindinių principų, apibrėžiančių pagrindinės prievolės ir įkeitimo susitarimo priklausomybės pobūdį, lemia įkeitimo subjektų tarpusavio teisinių santykių pobūdį bei teisinės apsaugos lygį. Straipsnyje pažymima, kad įstatymų leidėjas Lietuvoje pripažįsta įkeitimo teisės, taip pat ir įkeitimo teisės akcesoriškumą, tačiau analizuojant kitų šalių įkeitimo modelių reformavimą galima pastebėti tendenciją, kad šalia akcesoriško įkeitimo formuojasi ir neakcesoriški šios teisės modeliai. Autorės teigimu, svarbu analizuoti vieno ir kito modelio taikymo privaluomus bei trūkumus, kad būtų galima rinktis ir prievolių užtikrinimo tikslų pasiekti, taikant paprasčiausias ir pigiausias teisines priemones. Diskusija dėl šio principo reikšminga ne vien kuriant Europos Bendrijos įkeitimo modelius, kurie veiktų kartu su nacionaliniais įkeitimais, nes pastaraisiais metais netyla ginčai, ar akcesoriškumo principas nėra ir Europos privatinės teisės principas. Akcesoriškumo principo sampratai, jo vietai, taikant nuosavybės, sutarčių teisę, Lietuvos teisės studijose nėra skirta reikiamai dėmesio, todėl šiame straipsnyje pateikiami atskiri pastebėjimai dėl akcesoriškumo principo santykio su tokiais principais, kaip priežastingumas, abstraktumas, ar užtikrinimo tikslai, pabrėžiama būtinybė į įkeitimo teisę pažvelgti kaip į savarankišką daiktinę teisę ir keisti kreditoriaus bei skolininko ir įkaito davėjo interesų balansą. Atitinkamai atskirose straipsnio dalyse analizuojami Europos įkeitimo teisės teisinio reguliavimo modeliai, jų pranašumai ir trūkumai, akcesoriškumo principo taikymas EB teisėje bei atskirai pateikiama Lietuvos įkeitimo teisės analizė, taikant akcesoriškumo principą. Straipsnyje pagrindžiamos pagrindinės išvados, kad, tiesmukiškai taikant akcesoriškumą, sumažėja įkaito davėjo teisių apsauga, kai daugelio teoretikų nuomone būtent akcesoriškumo principu remiantis turi būti ginamas skolininkas ir įkaito davėjas. Autorė straipsnyje taip pat pagrindžia išvadą, kad akcesoriškumas yra nebūtinas verslui, esant refinansavimui, tačiau reikalingas vartotojams ir, kad tikslinga nustatyti kreditoriaus bei skolininko interesų pusiausvyrą, esant įkeitimo susitarimams.