Laisvas advokatų judėjimas pagal Europos Bendrijos teisę

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojami Europos Bendrijos antrinės teisės aktai, reguliuojantys advokato paslaugų teikimą kitoje Europos Bendrijos (toliau – EB) valstybėje narėje ir advokato įsisteigimą kitoje EB valstybėje narėje. Be šių teisės aktų analizės, tiriama, kokiu mastu advokato profesijai taikomos EB bendrosios kvalifikacijos pripažinimo direktyvos. Be to, nagrinėjama advokatų padėjėjų teisinė padėtis. Atskiroje straipsnio dalyje tiriamas Lietuvos advokatūros įstatymas, kiek jis susijęs su kitų EB valstybių narių advokatų įsisteigimu ar paslaugų teikimu Lietuvoje. Nagrinėjant minėtus teisės aktus pasitelkiama Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija.
Kitos tradiciškai teisinėms profesijoms priskiriamos profesijos nėra šio straipsnio tyrimo objektas, todėl nėra analizuojamas kitų tradiciškai teisinėms profesijoms priskiriamų profesionalų, pavyzdžiui, teisėjų, notarų, prokurorų, antstolių, laisvas judėjimas 1.
Vis dėlto pažymėtina, kad notarų profesijai iki šiol buvo galima taikyti valstybės tarnybos išimtį, tačiau pastaruoju metu Komisija ginčija tokią valstybės tarnybos sampratą2. Neabejotina, kad teisėjų ir prokurorų profesija turėtų patekti į valstybės tarnybos išimtį ir todėl šių profesijų atžvilgiu iš principo laisvo asmenų judėjimo taisyklės netaikytinos. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad teisėju Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis [2, 112 str. 1 d.; 3, 51 str. 1 d.], Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas taikomas prokurorams [4, 25 str. 1 d.] ir antstoliams [5, 4 str. 1 d.].