Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo srities nustatymo problematika reglamentuojant kai kurias Lietuvos socialinės apsaugos išmokas

Santrauka

Europos Bendrijos Steigimo Sutartyje yra tiesiogiai įtvirtinta pareiga Europos Sąjungos institucijoms sukurti bendrą socialinės apsaugos koordinavimo sistemą, kuri užtikrintų laisvą darbuotojų judėjimą. Europos Sąjungos darbuotojų laisvas judėjimas negalėtų būti tinkamai įgyvendinamas, jei asmenys, nusprendę pasinaudoti tokia laisve, patirtų neigiamą poveikį dėl labai skirtingų valstybių socialinės apsaugos sistemų nustatomų teisių ir pareigų. Pagrindinis teisinis instrumentas, įtvirtinantis tokią koordinavimo sistemą, yra Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje. Vienas iš pagrindinių Reglamento taikymo aspektų yra jo (arba koordinavimo) taikymo sritis. Straipsnyje yra analizuojama vienas iš Reglamento taikymo srities elementų – materialaus taikymo sritis. Materialaus taikymo srities nustatymas yra reikšmingas kiekvienai valstybei narei, kadangi nustačius materialaus taikymo srities ribas tampa aišku, kurios iš nacionalinėje socialinės apsaugos sistemoje nustatytų socialinių išmokų patenka į Reglamento taikymo sritį – taikomos Reglamento įtvirtintos koordinavimo nuostatos. Reglamento materialaus taikymo srities analizė ypač svarbi Lietuvos socialinės apsaugos sistemai, kadangi Lietuvai yra būdingos tam tikros netipinės socialinės apsaugos išmokos, pavyzdžiui, kai kurios valstybinės pensijos (karių ir pareigūnų, teisėjų, mokslininkų). Atsakant į klausimą, ar tam tikros Lietuvos socialinės apsaugos išmokos patenka į Reglamento taikymo sritį, būtina remtis pačiame Reglamente ir Europos Teisingumo Teismo sprendimuose suformuotais principais ir kriterijais. Taigi sprendžiant dėl kiekvienos konkrečios išmokos statuso būtina įvertinti du esminius kriterijus. Pirma, tai konkrečių išmokų skyrimo sąlygos: į koordinavimo sritį patenka tik tos išmokos, kurias skiriant asmens teisinė padėtis yra teisiškai nustatyta ir iš anksto apibrėžta. Antra, išmoka turi būti susieta su viena iš socialinės apsaugos sričių, išvardytų pačiame Reglamente. Tik įvertinus konkrečią išmoką šių abiejų kriterijų atžvilgiu galima nustatyti, ar Reglamento įtvirtinti koordinavimo principai bus taikomi šiai išmokai. Atsižvelgiant į nurodytus du kriterijus, taip pat kitas Reglamento nuostatas ir Europos Teisingumo Teismo suformuotus principus galima daryti išvadą, jog Lietuvoje skiriamos nukentėjusių asmenų bei pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos nepatenka į Reglamento materialaus taikymo sritį. Tačiau reikia pripažinti, jog pareigūnų ir karių, teisėjų bei mokslininkų valstybinėms pensijoms gali būti taikomos Reglamento įtvirtintos koordinavimo nuostatos.