Intellectual Capital – new Object Regulated by Property Law?

Santrauka

Straipsnyje siekiama pateikti visapusišką intelektinio kapitalo, kaip pagrindinio šiuolaikinės bendrovės turto, analizę iš privatinės teisės perspektyvos. Straipsnyje analizuojama nematerialiųjų išteklių, sudarančių intelektinį kapitalą, prigimtis, svarstoma, ar dabartiniai teisės institutai padeda visapusiškai apsaugoti bendrovės intelektinį kapitalą. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama nematerialiųjų išteklių samprata ir pateikiama jų klasifikacija. Nematerialiaisiais ištekliais laikytina viskas, kas yra nematerialios prigimties, faktiškai ar potencialiai gali būti naudojama bet kokiam tikslui, atsinaujina po naudojimo pagal paskirtį, naudojant gali ne tik kiekybiškai sumažėti, bet ir išlikti nepakitus ar kiekybiškai ir (ar) kokybiškai padidėti. Nematerialieji ištekliai yra skirstomi į žmogiškąjį, struktūrinį bei „sąryšinį“ kapitalą.
Antroje straipsnio dalyje aptariama intelektinio kapitalo samprata ir jo svarba šiuolaikinei bendrovei. Esminė intelektinio kapitalo savybė yra bendrovės gebėjimas „įdarbinti“ turimas žinias ir kitus nematerialiuosius išteklius taip, kad jie neštų pelną. Intelektinis kapitalas yra daugiau nei vien tik intelektinė nuosavybė, nes jis susideda iš visų bendrovės nematerialiųjų išteklių, nepaisant to, gali jie būti išimtinių teisių objektu ar ne, atsispindi bendrovės balanse ar ne.
Trečioje straipsnio dalyje analizuojama galimybė finansiškai apskaityti bendrovės intelektinį kapitalą. Išanalizavus galiojančius finansų apskaitos standartus daroma išvada, kad dėl šių išteklių prigimties ir jų nepastovios vertės beveik neįmanoma sukurti sistemos visiems nematerialiesiems ištekliams apskaityti ir įvertinti. Dėl to išsami informacija apie bendrovės turimą intelektinį kapitalą gali būti suteikta sudarant specializuotas savarankiškas ataskaitas.
Ketvirtoje ir penktoje straipsnio dalyse aptariamos galimybės teisiškai apsaugoti intelektinį kapitalą. Tai daroma analizuojant intelektinės nuosavybės teisės ir nuosavybės teisės bendrąja prasme institutus. Intelektinės nuosavybės teisė nėra pakankama apsaugoti visą intelektinį kapitalą, nes ji saugo tik tą dalį nematerialiųjų išteklių, kurie tampa intelektinės nuosavybės objektais. Nematerialieji ištekliai, kurie gali būti objektyvizuoti bei atskirti nuo bendrovės ir jos darbuotojų, gali būti apsaugomi sutarčių teisės nuostatomis, sudarant konfidencialumo, nekonkuravimo susitarimus. Likusi dalis nematerialiųjų išteklių, kurie neatskiriami nuo bendrovės, yra bendrovės prestižo (angl. goodwill) sudėtinė dalis, todėl jiems taikoma tokia pati teisinė apsauga kaip ir bendrovės prestižui.