The Concept of Bar and Fundamental Principles of an Advocate’s activity in Roman Law

Santrauka

Romėnų civiliniame procese, be šalių procesinių atstovų (cognitores, procuratores), taip pat veikė įvairūs jų pagalbininkai, padėjėjai (advocati, patroni, oratores), kurie turėjo teisę dalyvauti procese drauge su šalimi, bet ne vietoj jos. Šiame moksliniame straipsnyje kaip tik ir siekiama atskleisti advokatų, patronų, oratorių bei kitų proceso šalių pagalbininkų teisinio statuso ypatumus, advokatūros kaip profesinės korporacijos sampratą, atsiradimo prielaidas ir misiją senovės Romoje, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir būtinojo advokato dalyvavimo procese instituto pradmenis, advokato ir kliento susitarimo (mandatum) sąlygas, advokato honoraro už klientui teikiamas paslaugas mokėjimo ypatumus, advokato atsakomybės už netinkamą pareigų atlikimą bei kitus klausimus.
Santykiai tarp advokato ir jo kliento antikinėje Romoje buvo įforminami pavedimo (mandatum) sutarties pagrindu. Romėniškoji mandatum buvo griežtai neatlygintinė sutartis, todėl reikalauti atlyginimo už advokato paslaugas procesine (teismo) tvarka pareiškiant ieškinį nebuvo galimybės, tačiau tai nereiškia, jog honoraro mokėjimas advokatui apskritai buvo negalimas ar griežtai draudžiamas. Galiojo draudimas mokėti honorarium iš anksto. Be to, honorarium nepriklausė nuo bylos baigties.
Advokato klaidos arba apgaulė negalėjo pakenkti, t. y. sukelti neigiamų teisinių pasekmių, klientui. Romėnų teisės šaltiniai taip pat patvirtina egzistavus civilinę advokato atsakomybę už netinkamą savo pareigų atlikimą, vengimą šias pareigas atlikti ar kliento apgaudinėjimą (praevaricatio). Be civilinės, egzistavo ir drausminė advokatų atsakomybė, kuri, be kita ko, galėjo būti realizuojama ir tam tikram laikui suspenduojant vertimąsi advokato praktika.
Romėnų teisėje aptinkami privalomojo advokato dalyvavimo procese instituto pradmenys.