The Recent Developments of Latvian Model of Church and State Relationship: Constitutional Changes without Revising of Constitution

Santrauka

Straipsnyje pateikiama glausta problemų, susijusių su valstybės ir bažnyčios santykiu Latvijoje, apžvalga. Autorius pristato hipotezę, kad atsižvelgiant į naujai susiklosčiusias aplinkybes, kai tradicinėms bažnyčioms taikomos specialios teisinės nuostatos, būtina diskutuoti, ar kitos religinės organizacijos turėtų būti laikomos religinėmis bendruomenėmis, veikiančiomis pagal Bendruomenių ir fondų įstatymą. Autorius taip pat mano, kad kiekvienai valstybei yra svarbu laikytis bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principo, tačiau tai būtina suderinti su religijos laisve. Vis dėlto straipsnyje atskleidžiama, kad praktiškai tai sunku įgyvendinti Latvijoje ir panašiose į ją Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Tam tikru atžvilgiu tai Šventojo Sosto nuopelnas, kad sudarius tarptautinius susitarimus su atskiromis valstybėmis, Romos katalikų bažnyčiai suteiktas specialus statusas, palyginti su kitomis (nacionalinėmis) bažnyčiomis. Išskirtinis Romos katalikų bažnyčios statusas Ispanijoje, Italijoje, o dabar ir Baltijos valstybėse buvo priežastis sudaryti susitarimų tarp vyriausybės ir bažnyčios precedentą, o remiantis tokiais susitarimas vėliau buvo priimti teisės aktai. Reikia atsižvelgti į tai, kad Latvijos teisės aktams įtaką darė Šventojo Sosto veikla, o ne konstitucinis reglamentavimas (Latvijos Konstitucijos 99 straipsnis). Galbūt reikėtų vadovautis Ispanijos patirtimi (Ispanijos Konstitucijos 16 straipsnis) – pereiti prie valstybės ir bažnyčios atskyrimo mažiau kategoriško modelio, t. y. „Valstybė yra atskirta nuo bažnyčios“ reikėtų pakeisti „Jokia bažnyčia nėra oficiali valstybės bažnyčia“.