The Criterions of the Scientific Character of Jurisprudence in the Modern Legal Philosophy

Santrauka

Straipsnyje aptariamas paradoksalus teisės mokslo vaidmens vertinimas teisinėje praktikoje. Viena vertus, teisės mokslininkai nesutaria dėl teisės mokslo moksliškumo kriterijų, kita vertus, net ir esant itin sunkioms byloms teisinėje praktikoje sugebama surasti teoriškai pakankamai nepriekaištingus sprendimus. Straipsnyje daroma prielaida, kad teisinė praktika vis dėlto remiasi fundamentaliomis teorinėmis įžvalgomis, tik jas taiko daugiau intuityviai nei reflektyviai. Straipsnyje remiantis šiuolaikinės teisės filosofijos mokyklų idėjomis siekiama šias teisinės praktikos teorines įžvalgas racionaliai rekonstruoti. Tuo tikslu aptariamos prigimtinės teisės teorijos idėjos ir daroma išvada, kad teisinėje praktikoje taikomos dvi prigimtinės teisės nuostatos: teisiniai sprendimai privalo būti protingi ir jie privalo įkūnyti žmogaus egzistencinius tikslus (pamatines vertybes). Straipsnyje aptariama teisinio pozityvizmo evoliucija ir daroma išvada, kad teisinis pozityvizmas pateikia teisės moksliškumo kriterijus, suformuluodamas teisės demokratinio kūrimo proceso procedūrines taisykles. Šios taisyklės numato tokias sąlygas: konsensusą dėl priimamų sprendimų; visų diskurso dalyvių lygų dalyvavimą, tvirtinant norminio pobūdžio sprendimus; pasekmių taikant sprendimus priėmimą; galimybes esant reikalui sprendimus iš naujo patvirtinti. Straipsnyje taip pat aptariamos dorybių jurisprudencijos idėjos ir teigiama, kad dorybių jurisprudencija kaip mokslinį teisės kriterijų pateikia reikalavimą, kad sprendimai dėl žmogaus teisių tenkintų esant tradicijai susiformavusią ir pasiteisinusią vertybių sistemą (hierarchiją) bei ją atitinkančias dorybes. Straipsnyje parodoma, kaip aptartus teisės moksliškumo kriterijus panaudoja Jurgenas Habermasas, paaiškindamas teisinį draudimą tobulinti žmogaus genomą. Šis draudimas įtvirtintas vienoje iš Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos nuostatų.