Baudžiamųjų bylų kėlimo Lietuvoje bendrosios tendencijos

Santrauka

Kriminologinė nusikalstamumo būklės, dinamikos ir struktūros analizė dažniausiai remiasi užregistruotų nusikaltimų statistikos duomenimis. Tačiau oficialioji statistika neatitinka iš tikrųjų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų skaičiaus, nes ne visi pažeidimai yra užregistruojami. Todėl būtina tirti šį reiškinį iškreipiančius veiksnius, kad kiek galima labiau būtų galima neutralizuoti jų poveikį. Užregistruoti pareiškimai dėl nusikaltimų rodo tik dalį padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų, iškeltos bylos – tik dalį pareiškimų, o užregistruoti nusikaltimai – tik dalį iškeltų bylų. Kiekviename iš šių užregistruoto nusikalstamumo fiksavimo etapų yra galimi įvairūs iškreipiantys veiksniai, mažinantys tikimybę, kad padaryti pažeidimai pateks į apskaitą. Straipsnyje nagrinėjamas pareiškimų – bylų etapas. Policija sprendžia, kurie įvykiai, turintys nusikaltimo požymius, bus pripažinti nusikaltimais, ir gali manipuliuoti nusikalstamumo statistika. Vidutiniškai pusė nukentėjusių asmenų, pasiekę, kad jų pareiškimai dėl nusikaltimo būtų užregistruoti, ir vildamiesi, kad nusikaltėlis bus nustatytas, atlikus tyrimą, policijos komisariate išgirsta atsakymą – nusikaltimo nebuvo. Šio straipsnio tikslas – pradėti tyrimą: nustatyti Lietuvos policijos komisariatuose užregistruotų pareiškimų dėl nusikaltimų ir iškeltų bylų skaičiaus bendras kitimo bei tarpusavio santykio tendencijas, nustatyti ypatybes, rodančias, kad yra kriminologinį vaizdą iškreipiančių veiksnių, pabandyti juos nustatyti, įvertinti jų poveikį nusikalstamumo statistikai ir pasiūlyti galimus jų ne-utralizavimo būdus. Straipsnyje taip pat siekiama išsiaiškinti, ar bylos iškėlimo tikimybės svyravimai laiko atžvilgiu yra esminiai, nulemti tam tikrų veiksnių (tarp jų galbūt ir iškreipiančių), ar šie svyravimai yra tik atsitiktinės fliuktuacijos. Remdamiesi VRM oficialiais duomenimis, taikomi matematinės statistikos bei tikimybių teorijos metodai.