Teisinio papročio reikšmė teisiniam reguliavimui

Santrauka

Iki šiol teisinis paprotys teisės teorijoje beveik nenagrinėtas. Apžvelgiant teisės formų įvairovę būdavo nurodoma, kad teisinis paprotys yra seniausia, šiuolaikinei teisei nelabai reikšminga teisės forma. Tam tikrą sąmyšį tarp Lietuvos teisininkų sukėlė įstatymų leidėjas, naujajame Civiliniame kodekse tiesiogiai įtvirtindamas papročius kaip civilinių santykių reguliavimo priemonę. Taigi kas yra teisinis paprotys ir kokią vietą jis užima valstybių teisinėse sistemose; ar tikrai ši forma atgyvenusi ir teoretikams (bei praktikams) ne itin įdomi, ar užtenka tam tikro visuomeninės praktikos tęstinumo, kad galėtume laikyti ją teisiniu papročiu ir reikalauti iš valstybės ją ginti – tai klausimai, kurie įdomūs ne tik straipsnio autoriams, bet ir, manome, teisinei visuomenei.
Straipsnyje nagrinėjama teisinio papročio sąvoka ir požymiai, išskiriantys jį iš kitų normatyvinio reguliavimo mechanizmų. Autoriai siekia atkreipti dėmesį į pozityviojoje teisės teorijoje įprastą ir realų teisinio papročio vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme. Straipsnyje aptariamas požiūris į teisinį paprotį tiek bendrosios, tiek civilinės teisės tradicijose bei Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į šią teisės formą. Taip atskleidžiami paprotinės teisės, palyginti su rašytine centralizuota teise, pranašumai ir trūkumai.
Straipsnyje formuluojami svarbiausi teisinio papročio bruožai, leidžiantys jį atskirti ne tik nuo paprasto papročio, bet ir kitų, nuodugniau išnagrinėtų, teisės išraiškos formų.
Straipsnio autoriai propaguoja platesnio ir gilesnio požiūrio į teisinį paprotį paiešką.
Objektas: teisinio papročio samprata skirtingose teisinėse tradicijose ir teisės srityse bei teisinio papročio vieta teisinio reguliavimo mechanizme.