Dispozityvios garantijos darbuotojams darbdaviui tapus nemokiam

Santrauka

Darbo teisiniam santykių reguliavimui būdingas imperatyvaus ir dispozityvaus metodų derinimas. Liberalėjant darbo teisiniams santykiams vyraujančiu pripažįstamas in favorem principas – įstatymuose įtvirtintos darbo sąlygos yra minimalios, o kolektyviniai ir individualūs subjektai gali susitarti dėl darbuotojams naudingesnių sąlygų *1, p. 9+. Kitaip tariant, einama nuo imperatyvaus (centralizuoto) prie dispozityvaus (decentralizuoto) teisinio reguliavimo metodo. Šis principas įgyvendinamas esant stabiliai įmonės ekonominei padėčiai. Problema atsiranda darbdaviui tapus nemokiam, nes bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojai lieka be garantijų, nustatytų įmonės kolektyvinėje sutartyje. Todėl labai svarbu teisiškai sureguliuoti atitinkamas teisės normas taip, kad įmonę pripažinus nemokia būtų galima išsaugoti verslą ir darbo vietas bei atsiskaityti su darbuotojais.
Nagrinėdama imperatyvaus ir dispozityvaus teisinio reguliavimo metodų taikymą ir jų santykį darbo teisėje autorė užsibrėžė tikslą – išnagrinėti dispozityvių garantijų darbuotojams nustatymo ir taikymo ypatumus įmonei tapus nemokiai. Autorė gvildena šiuos klausimus: 1) dispozityvių garantijų darbuotojams nustatymo ypatumai; 2) kolektyvinių sutarčių galiojimas darbdaviui tapus nemokiam; 3) garantijų, nustatytų kolektyvinėse sutartyse, taikymas darbuotojams darbdaviui tapus nemokiam.