Tarpininkavimas sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus

Santrauka

Naujajame Lietuvos Respublikos darbo kodekse svarbią vietą užima kolektyvinius darbo santykius reglamentuojančios nuostatos. Vienais iš svarbiausių darbo santykių principų yra laikomi socialinės partnerystės ir kolektyvinių derybų bei kolektyvinių sutarčių laisvės principai. Pagal Darbo kodekso nuostatas itin didelę reikšmę reguliuojant darbo santykius ir nustatant darbo sąlygas turi kolektyvinės sutartys. Tačiau savaime suprantama, kad ten, kur vyrauja sutartiniai santykiai, neišvengiamai kyla ir nesutarimų, konfliktų pavojus. Todėl Darbo kodekse reglamentuojama tokių nesutarimų sprendimo tvarka. Nustatant nesutarimų tarp kolektyvi-nių darbo santykių šalių sprendimo tvarką taip pat pabrėžiamas kolektyvinių derybų principas. Darbo kodekse nustatyta, kad ne bet koks tarp minėtų subjektų kilęs nesutarimas yra laikomas kolektyviniu darbo ginču. Visų pirma siekiama, kad kilusį nesutarimą šalys bandytų išspręsti tarpusavio derybomis ir tik nepavykus to padaryti inicijuojamas kolektyvinis darbo ginčas. Kitaip tariant, kiekvienas tarp kolektyvinių darbo santykių šalių kilęs nesutarimas yra dviejų stadijų: derybų ir ginčo.
Pagal Darbo kodekso 70 straipsnio nuostatas tarpininkavimas taip pat yra laikytinas vienu, tiksliau paskutiniu, derybų stadijos etapu. Tarpininkavimo proceso metu nesutarimo šalys stengiasi išspręsti kilusį konfliktą ir priimti kompromisinį sprendimą. Tai padaryti joms padeda trečioji neutrali šalis – tarpininkas. Tai naujas Lietuvos darbo teisės praktikoje nesutarimų tarp kolektyvinių darbo santykių šalių sprendimo būdas, kurio iki Darbo kodekso galioję teisės aktai nereglamentavo.
Darbo kodeksas išsamiai nereglamentuoja nei tarpininkų pasirinkimo taisyklių, nenustato, kas gali būti kviečiami tarpininkais, nereglamentuoja ir tarpininkavimo proceso bei tarpininkų priimtų sprendimų reikšmės. Visa tai paliekama nustatyti pačioms nesutarimo šalims tarpusavio susitarimu.
Straipsnyje nagrinėjama tarpininkavimo prigimtis, aptariama kai kurių užsienio valstybių tarpininkavimo praktika bei pateikiami siūlymai dėl tolesnio šio instituto tobulinimo Lietuvoje.