Įmonės kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, reikšmė Lietuvos darbo teisei, lokalinio teisinio reguliavimo įmonėse raida ir perspektyvos

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, reikšmė šiuolaikinei Lietuvos darbo teisei, aptariama, kiek teisių Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos suteikia darbo teisinių santykių šalims savarankiškai reguliuoti teisinius darbo santykius ir taip prisidėti prie darbo teisės normų kūrimo. Autorius apžvelgia kolektyvinės sutarties raidą, nagrinėja kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, reikšmę užsienyje, lygina bei analizuoja, kaip skirtingose valstybėse įgyvendinama Europos socialinės chartijos (pataisytos) *3+ II dalies 6 straipsnio 2 punkte įtvirtinta nuostata – siekti kolektyvinėmis sutartimis reguliuoti darbo santykius ir darbo sąlygas.
Darbe apžvelgiamos priežastys, dėl kurių kolektyvinė sutartis, kaip darbo teisės šaltinis, sunkiai skverbiasi į Lietuvos darbo teisę. Ypač pabrėžiamos Darbo kodekse įtvirtintos naujovės, kuriomis siekiama liberalizuoti teisinius darbo santykius, skatinti pasirašyti kolektyvines sutartis įmonėse ir į darbo teisės normų kūrimą pasirašymą įtraukti socialinius partnerius – tiesioginius teisinių darbo santykių dalyvius. Straipsnio tikslas – istoriniu, lyginamuoju, dokumentų analizės metodais atskleisti įmonės kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, reikšmę darbo teisei, įvardyti menko vietinio teisinio reguliavimo priežastis bei įvertinti, kiek reformuojant Lietuvos darbo teisę pavyko jas pašalinti.