Civilinės teisės subjekto ir civilinio teisinio subjektiškumo problemos
plugins.themes.bootstrap3.article.main67682030e474c
Santrauka
Teisės normos reglamentuoja visuomenei ir valstybei reikšmingą žmonių elgesį. Asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose, yra vadinami teisės subjektais.
Civilinės teisės subjektą senovės romėnai apibūdino terminu „caput“. Caput turinys priklausė nuo trijų statusų. Tik visus tris statusus turintys Romos gyventojai buvo visiškai teisnūs, buvo personae – galėjo įgyti ir turėti civilines teises ir pareigas. Žinoma, romėnų teisė reglamentavo ir teisės subjekto veiksnumą – galėjimą savo veiksmais įgyti ir galbūt įgyvendinti teises bei pareigas.
Teisnumą ir veiksnumą daugelis teisininkų laiko teisiniu subjektiškumu, bet yra ir kitokių nuomonių, kurias verta panagrinėti.
Dar viduramžiais buvo suformuluoti pagrindiniai juridinio asmens fikcijos teorijos bruožai. Fikcijos teoriją ir jos atmainas bei teisės subjekto valios teoriją išplėtojo XIX a. vidurio, bet labiausiai – šio amžiaus pabaigos bei XX a. pradžios vokiečių mokslininkai.
Šios teorijos iš esmės nepriimtinos, nes kai kurios iš jų teisės subjektais laiko ne žmogų ar jų susivienijimus, o turtą, daiktus arba net tikslą, kuriam skirtas turtas (Zweckermögen). Šiais laikais taip pat visiškai nepriimtina teisės subjekto valios teorija, kuri teisės subjektais, net savininkais nepripažįsta neveiksnių asmenų, pavyzdžiui, vaikų ir neįgalių asmenų. Tai prieštarauja daugeliui tarptautinių aktų, valstybių konstitucijų ir kitų įstatymų, ypač ginančių, pavyzdžiui, vaikų teises, normoms. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl panašias teorijas bando atgaivinti kai kurie dabartiniai Rusijos ir net Lietuvos teisininkai.
Dėl teisnumo sampratos ir turinio apibrėžimų, mano nuomone, kai kurie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.1 bei 2.4 straipsnių teiginiai abejotini – kai ką reikėtų aiškinti siauriau, negu parašyta. O jų, ypač veiksnumo, aiškinimas, manau, yra ginčytini.
Lotyniškas terminas „statusas“, dabar, žinoma, turi visiškai kitokią teisinę prasmę. Tačiau kai kurie teisininkai savo darbuose iškreipia ir dabartinę jo esmę bei prasmę, ypač klausimais, susijusiais teisinio subjektiškumo problemomis bei konkrečiomis subjektinėmis teisėmis ir pareigomis.
Tai mane ir paskatino panagrinėti šiuos klausimus ir pateikti atitinkamas bei išvadas.
Civilinės teisės subjektą senovės romėnai apibūdino terminu „caput“. Caput turinys priklausė nuo trijų statusų. Tik visus tris statusus turintys Romos gyventojai buvo visiškai teisnūs, buvo personae – galėjo įgyti ir turėti civilines teises ir pareigas. Žinoma, romėnų teisė reglamentavo ir teisės subjekto veiksnumą – galėjimą savo veiksmais įgyti ir galbūt įgyvendinti teises bei pareigas.
Teisnumą ir veiksnumą daugelis teisininkų laiko teisiniu subjektiškumu, bet yra ir kitokių nuomonių, kurias verta panagrinėti.
Dar viduramžiais buvo suformuluoti pagrindiniai juridinio asmens fikcijos teorijos bruožai. Fikcijos teoriją ir jos atmainas bei teisės subjekto valios teoriją išplėtojo XIX a. vidurio, bet labiausiai – šio amžiaus pabaigos bei XX a. pradžios vokiečių mokslininkai.
Šios teorijos iš esmės nepriimtinos, nes kai kurios iš jų teisės subjektais laiko ne žmogų ar jų susivienijimus, o turtą, daiktus arba net tikslą, kuriam skirtas turtas (Zweckermögen). Šiais laikais taip pat visiškai nepriimtina teisės subjekto valios teorija, kuri teisės subjektais, net savininkais nepripažįsta neveiksnių asmenų, pavyzdžiui, vaikų ir neįgalių asmenų. Tai prieštarauja daugeliui tarptautinių aktų, valstybių konstitucijų ir kitų įstatymų, ypač ginančių, pavyzdžiui, vaikų teises, normoms. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl panašias teorijas bando atgaivinti kai kurie dabartiniai Rusijos ir net Lietuvos teisininkai.
Dėl teisnumo sampratos ir turinio apibrėžimų, mano nuomone, kai kurie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.1 bei 2.4 straipsnių teiginiai abejotini – kai ką reikėtų aiškinti siauriau, negu parašyta. O jų, ypač veiksnumo, aiškinimas, manau, yra ginčytini.
Lotyniškas terminas „statusas“, dabar, žinoma, turi visiškai kitokią teisinę prasmę. Tačiau kai kurie teisininkai savo darbuose iškreipia ir dabartinę jo esmę bei prasmę, ypač klausimais, susijusiais teisinio subjektiškumo problemomis bei konkrečiomis subjektinėmis teisėmis ir pareigomis.
Tai mane ir paskatino panagrinėti šiuos klausimus ir pateikti atitinkamas bei išvadas.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67682030e8874
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
